Dėkoju, kad esi

Na taip, skaitau save
ir tai, beje, ne nauja,
tačiau šį kartą polėkis kitoks:
nors, regis, vienas
ir tik sau skaitau,
bet mintyse regiu –
tarytum gatvėje
jos publika nerimastingai aikčioja
nebežinodama, kas šitaip telkia ją į minią:
reikės – išraus paminklus ir nešios ant rankų,
reikės – net Dievui langus išdaužys.

Na taip, ir man neatsargu,
net vyturėlį čiulbinu ne danguje;
man gėda, kai palieku primirštą kažkur,
o prisiminęs ieškau širdyje.
Ir vis dėlto laimingas,
kad... čyru vyru, aukštas vyre,
tavęs ieškot man netingu,

bet ar iškęs jis mano skaitymus
netgi jam jie kaip atgaila?

Dėl to perkūnai nesugriaudžia.
O laikas mano irgi toks,
kaip sudėvėtas ir atšipęs dalgis.   
Nepjauna. Prilenkęs žolę,
prašliaužia aukščiau, 
bet žvilgterėjus iš toliau, regi –
ogi šiee – nauu – jaa!

Išeina žmonės žvakės degti,
o šienpjovys su dalgeliu ir vyturiu
(nori – tikėki, nori – ne)
darbymetyje įsibridę.

Prisiglaudžiu tyla prie pradalgių tokio „šienelio“
ir prakaituotą veidą nusišluostau motinos atmintimi...
– Darbymeti, dėkoju kad esi.
  ------_____-----______
  Iš “Skaitau save“ (fragmentai)