Be pavadinimo

Į Vasaros gatvę nesugrįžta vasara,
lyg pelkėj vanduo stovi pamirštas laikas.
Laukia vakaro Saulė apsigaubus rūko skara,
nepamačius kaip diena liūdnai baigės.

Ji išsigandusi dingsta anapus lango,
stikle lyg pagautas vagis blaškosi Mėnulis.
Kvailas skersvėjis duris beprasmiškai tranko       
ir rėkia: esi niekas, tiktai bereikšmis nulis.

Neprašyk iš laiko ko nori – negausi,
plaikstosi balti marškiniai ir plaukai.
Pasaulio pigiai neapgausi, šnibžda į ausį,
tik po lietaus sužaliuos miškai ir laukai.

Kalbini paukštelį, gyvenantį savo name,
jis kyla dangun parodęs žmogui vietą. Kikilis.
„Kvailybė kaip kraujo grupė: su ja gimstame... “
Ne kartą girdėta? Taip pasakė Čerčilis.