Atsiminiau vaikystėje buvus tokį žaislą – vilkelį. Tai tarsi koks suplotas cilindras, panašus į mitinę skraidančiąją lėkštę, iš viršaus žemyn pervertas tvirtu metaliniu strypeliu, išmargintas tviskiomis rėkiančiomis spalvomis.
Tai štai: paimi už to strypo ir spaudi žemyn prie grindų, o tada jau – stebuklas! – atitraukus ranką, tavo vilkelis ima suktis aplink savąją ašį. Taip greitai; smagiai urgzdamas...
Prisimenu ano laikmečio vaiko žvilgsnį, įsmeigtą į besisukantį žaislą, – paslaptingą, nelyg pasakos anapusybėn žvelgiantį. Buvo visai kitoks, jeigu lygintum su šiandieniniu, į telefono ekraną įlindusiu.
Taip išeina, kad vilkelis virto skraidančia lėkšte ir išskrido į kostmosą, palikdamas tik tą šiandieninio vaiko žvilgsnį, kuris taip ir neatsitraukė nuo ekrano…
Nesuprantu, kam skirta techninė charakteristika pradžioje?
"Mitinis NSO" - čia ironiškas oksimoronas ar literatūrinio tikslumo stoka?
Finale nostalgija berods dvelkteli seniokišku moralizavimu. Be to, dienoraštis ir esė - gana skirtingi žanrai.
geriau išsilupti kokį vilkelį iš mechaninės aparatūros, nes kai užsuki, pavaro tiek, kaip vienas draugs sakė, grįžtu iš laukinio tualeto, tas tebesisuką dar vis.
Yra dar vilkas, paleidžiamas iš rankos, medinė kontsrukcija, įsisuka kaukdamas, net bando užlipti laiptais, jėga.
O dar galima pasidaryti arbaletą.
O dar galima nieko neveikti.
Gražiai prisiminta.
Bet štai man tai buvo pats nuobodžiausias ir nereikalingiausias žaislas :D
Kaip su tokiu žaist? Kaip vystyt veiksmą, kaip valdyt situaciją ir personažus, kurt siužetą? Neviltis vaikui.
O dabar turbūt su malonumu paspoksočiau į tą monotonišką, lygų judesį. Iki kol vilkelis lėtėja, susvyruoja, atsiremia vienu šonu ir sustoja. O tada. Tada gali jį paleisti iš naujo. Vilkelį paleisti gali…