Ugnukė

Nuog labo ryto mamos nebuvo namie. Iš vakaro Rimutei pasakė, kad rycini keleivini važuos in rajono centrų. Mama da pavasarį persirgo bronkitu ir niekap nenustojo kosėjus. Nežinia, kokis ty kvaraba mamų mūčino. Tai ir važavo pas daktarų, mažu kokių tabletių duos ar kokio sirupuko. Pertusinas jau nemačino, nat kelis butelukus sugėrė. Rimutei buvo škada mamos, kad toj mūčinas su kosuliu.
Tėvulis, kap visadu, išajo pas tolimesnį susiedų pažaisc šaškėm. Dar tėvuliui darbi buvo atostogos, o prieg ūkio jis nelabai mylėj trūsc. O ir tas ūkelis buvo nedzidelis: telyčiukė, pora paršukų ir desėtkas vištukių su gaidziu. Vištas palasyc ir inpylc vandenuko buvo Rimutės darbas.
Mergaitei atsikėlus nei mamutės, nei tėtuko jau nebuvo namie. Rimutė pasjautė jau dzidelė, kas kad metai cik šaši, gi už kaimynų Juozukų visais metais vyrasnė buvo. Juozukas buvo kasdzienis Rimutės draugas ir bovinos jiej rozu. Tad jyj pasbėgėjo iki kalnuko pasišaukc Juozuko pas savi. Juozukas verandoj kirto milcinius blynus su braškių uogieni. Nusišluostis zūbus pasakė:
– Ataisiu kap cik pavalgysiu. Jau tuoj beigsiu. Mamelė vos spėja man blynus kepc, – nusjuokė vaikas.
Rimutė parlėkė namo. Jau buvo sumislinus kų jiej bovisis. Ot, tai bus linksma, mislino mergaitė, tep da nigdi nesibovino.
Neilgai trukus atbėgo ir Juozukas. Nuog skubinimo nat marškinukus išvirkščiai apsirangė, o gal da ir nesuprato, kad negerai. Juk buvo cik penkių su pusi metų. Rimutė nieko nesakė draugu, ciks ir šitep.
– Tu, Juozuk, prilaužyk pagalukų ir atnešk iš kūgelio šieno, aš tuoj ataisiu.
Juozukas padarė kap lieptas. Jis da nieko nesuprato. Rimutė atsinešė degtukų dėžutį. Jyj matė, kur mama ar tėtukas paslapia degtukus kap išaina iš namų. Tį už to kaminuko. Nieko nuo akylos mergaitės nenuslėpsi, Rimutė viskų matė ir girdėjo. Jį gi jau dzidelė.
Jiej nuvėjo prieg tvarto. Tvartas buvo medzinis su neaukštu mūriniu pamatu.
– Dar, Juozuli, kūrsim laužų. Pamacysi, kokia bus graži ugnukė.
Juozukas cik palinksėj galvuki. Laužo jiej dar niekad nekūrė, niekas nelaido imc degtukų.
Sudėjį pagalukus ir šienukų, da sano laikraščio lapų, vaikai uždegė laužų. Ne iš sykio pavyko, raikėjo dar bandyc. Bet pagaliau ugnukė insidegė.
Rimutė ir Juozukas krykštė iš dzaugsmo.
– Pažūrėk, Juozuk, kap gražai dega ugnukė.
Iš cikro laužas kilo in viršų. Vaikai nei nemislino, kad gali užsidegt medzinis tvartas. Abu juokės, krykštė ir šokinėjo iš laimės.
– Ir kų jūs ca abudu strainat? – išgirdį vaikai nat krūptelėjo. Takuciu tarp rūnkelių vagų ajo Albina Vanagienė. Pamatius, kad laužas jau beveik laižo medzines tvarto lantas, nat pasbėgėjo. Prišokus prijuosti puolė gesyc liepsnos. Ir vis barė vaikus:
– Ot, tai maži nevidonai, būtūt ir tvartų, o ko gero ir trobų supleškinį. Kiba nieko nėr namie. Ėjau druskos pas Antosį pasiskolyc. Tai gerai, kad suspėjau.
– Rimute, o kur mama su tėti?
– Mama ir miestų išvažavo, o tėtė išajo pas Baležancį šaškiuoc, – baimingai atsiliepė Rimutė.
– Ar žinai, kur namie stovi druska, neturu kuoj kopūstų pasūdzyc, saniai nebuvau krautuvėj. Va, insibertau tarbukėn saujų, kap nuspirksiu, aciduosiu skolų, – šnekėjo kaimynka.
Rimutė parodė kur stovi druska, Vanagienė insibėrė gerų saujų in tarbukį ir vėl takuciu tarp runkelių nuvejo namo. Juozukas irgi nuskuodė vieškeliu in savo namus.
Kap grįžo iš daktarų Antosė, Rimutė laukė susgūžus lyg mažas paukštukas.
– Ar niekas nebuvo pas mus? – paklausė Rimutės. Toj cykiai atsakė, kad buvo Vanagienė druskos pasiskolyc. Kur buvus, kur nebuvus pasrodė ir paci kaimynka. Jyj puolė Antosei pasakoc apie vaikų iškadas. Rimutė išsigandus cik mirksėjo akutėm.
Mama, išajus Vanagienei, nuvėjo prieg kelio ir išsilaužė rykštukį. Pasišaukus Rimutį, moteriškė kelis rozus sušveitė mergaitei per rankas.
Labai labai sopėjo mergaitei delnukus, bet užsispyrė ašarų nerodyc. Jyj ištvėrė tų skausmų.
Neužilgo iš susiedų parajo ir tėtukas. Mama jam viskų šcyrai  išpasakojo. Tėtukas necik kad nebarė Rimutės, bet dar ir papriešino Antosei.
– Neraikėjo tep bauscie Rimutės, gražai možnėjo pasakyc, kad tep daryc nemožna, jyj būt supratus. Dar mergaitei ne cik delnukus, bet ir širdukį skauda.
Seniai praajo ciej čėsai. Numirė ir mama ir tėtukas, užaugo Rimutė, apsižanino, vaikų suslaukė, bet tos bausmės niekadu nepamiršo ir savo vaikam beržinės košės niekad nekrėtė. Nepyko jį an mamos, ne, bet bausmį visadu atsiminė.