Ap-nėja

Vanduo esi manosios dykumos
Mažyčiam šuliny kurio dugne
Užauga tavo pasodinta visata

...

Nakties šviesa tai tavo rankos
Pabėgusios kaip skruzdėlės
Po mano sapne prikaltą kūną

...

Obuoliai akių kai žiūri
Balčiausių skalbinių spalva nuliūla
Kaip atspindžiai liūne mėnuliui brendant į mane

...

Tu nerimauji jog naktimis nubudęs
Kliūsiu už kiekvieno tavo
Suvokimo nulio

...

Tačiau žinau geriau paklyst tavųjų kopų tūryje
Pakopų kuriomis akimirkos praeina 
Šviesos mažyčiais dūriais