Šiandien lėtojo laiko diena:
Gegutės išvirsta veidrodžiais -
Aš jiems paklūstu.
Išsakau stiklo skiautes.
Ak tas rankų darbavimas
Akimirkoms lyjant,
Švelnumui tvilkstant,
Spalvoms kartojantis,
Dienai lėtai išeinant.
Lyg nenuspręsčiau -
Už ką,
Už kokius aruodus man šitaip,
Ir kada sumokėti
Beišgalėsiu
Tai tėkmei,
Nuplaunančiai mūsų rūpesčius.
Mes - nematomi saitai,
Mes – pravertos dieviškos durys ir
Vilnijantis vienis
Kai
Akimirkų veidrodžiai suglaudžia
Mūsų gaisus.
Viešpatie,
Tokios vaiskios žaros
Lėtojo laiko dienai kartojantis,
Žodžių vitražams susipinant -
Mums.
žmonės rašo, kad pakaktų tik paskutinių strofų - nesutinku.
Sutinku, kad grąžiausias taškas yra pabaigoje "Mums" - bet, kad tas taškas, tas akordas, tas momentas skambėtų, reikia būtent to paruošimo, kuris vykdomas "Akimirkoms lyjant".
Ir nejaugi negrąžu skaityti viso to preliudo?
Liaudis, kur Jūs norite lėkti bėgti? Kažkaip truputį nuvilia rašykų masinis primityvumas, pasireiškiantis tuo, kad labiau "laikinami" eilėraščiai su erotiniu prieskoniu ir atrodo, nesivarginama skaityti ilgesnių kūrinių... persisotinimas?
-
vilnijantis vienis....žinai, per žinių radiją kalba tos radijo stoties savininkas apie vienio vienybę, dvasios protą, proto dvasią, vienio dvasią ir ttttt................brr
+
pirmos trys eilutės ir antras posmas man labai.
... ta diena, kai let-let - čiūt paliečiant... kaip laivas migloj... ir vis atsikartoja... atsikartoja...
Į gražias mintis stumtelėjai. Malonu. Ačiū ir sėkmės tau.