Dzievuliu pražydęs

PASIBUVIMAI - 8

Ne kam, o mintyse tariau,
jog šitą kartą ateinu prisipažinti,
kad mano AŠ nesutelpa many. 
Kada taip prasidėję,
laike nepažymėta,
tačiau žinojęs jau tuomet, 
kaip nušliaužia sniegai kalnų,
kaip lietūs taškosi iš debesų,
kaip sudega dangun meteoritai,
nespėję Žemės prisiliesti.
Ir daug, oi daug kitokių reginių,
kuriais apsėdus atmintis.
Sunki,  beje. Atrodytų,  akmuo, Puntukas
žemelėj  anykštėnų,
bet atviras narsuoliams
per atlantus skristi.

Neklauskite manęs
ar tai kažkiek kažkaip anksčiau rūpėję.
Anuosius reikalus ne kaip žinojęs,
o ir dabar kaip anuomet.
Ir tikra – nieko nežinau,
kur dingsta perteklius
netilpęs manyje

– Hmm, perteklius... Ar prie to „pertekliaus“ nepriskiri ir manęs? – išgirstu nežinia kaip seniai ir nežinia kur girdėtą balsą, bet pagal jį, atsiminti jo šeimininką neiškart pavyksta.
  Pro langą  žvilgt!
– O redaktoriaus tau, Pelėda, reikia. Oi, oi kaip reikia, – toliau taria tas  pats balsas ir atrodo, kad taip kalba Dzievulis. Ne šiaip sau. Buvo birželio  23 d., o ten, už lango, dar nenukrėtęs nei vieno žiedelio, žydėjo  jazminas. Tuomet jį pirmą kartą pavadinau Dzievuliu:
  Pro langą – žvilgt,
  o ten Dzievulis, jazminu pražydęs...
Ir subangavo, sujudėjo taip, kad būta ramybė neskuba sugrįžti. Netgi tuomet, kai už lango  nekrusteli nei vienas medžio lapelis, kai, atrodytų, netgi ausyse absoliuti tyla, o ramybės nėra. Banguoja, siaučia, nerimauja dvasioje taip, kad ir man pačiam neįtikėtina, jog be veidrodžio gebu žiūrėti sau į akis, įkritęs jomis į erdvę, kuri savo tūriu, (taip numanau), būtent tokia, kurioje sutalpinta visos būties sandara. Taip, taip, visos būties sandara: su jos dėsniais, formulėmis, dievais,  su  jos klaustukais, ygrikais, iksais ir visais nežinomaisiais. Nespėliojau kaip ilgai tai galėtų užtrukti, tačiau taip įsisiautusioje erdvėje ir kalendoriai prisimiršta – vėl ir  vėl sugrįžtu prie lango ir jau kuris laikas kaip ne vienas,  o kartu su Balsu. Atpažinti jį po daug metų  pasidarė taip paprasta, kad sarmata prisipažinti, jog  kažkiek tai užtruko. Netrukus galvoje krustelėjo ir pamanymas, kad  priartėjau prie  supratimo, prie žinojimo, kur dingsta Žmogaus perteklius, netilpęs  manyje..
  „O redaktoriaus tau, Pelėda, reikia. Oi, oi kaip reikia, – lydimi muzikos panašiai kaip aidas kartojosi Balso žodžiai, kol pagaliau ir tekstas pasigirdo:

Argi seniai sekmadienis?
Argi seniai Kabeliuose
bažnytiniai parapijos varpai skambėjo,
kai lopšyje suaikčiojau:
– O! Dieve, nepalik manęs be tėvo,
nepaliki Šklėriuose.
Kinkyki lopšį kaip karietą,
prie šono kardą man padėk prijuosti.
Aš – savanoris į Ispaniją.
Ten kraujo daug...

  – Tu ką?  Dar vis lopšyje? – negebu tiksliau išreikšti savo nustebimo, tačiau neabejoju, kad tai jis, redaktorius, savo  žmogaus  personą pase įvardijęs Balso pavarde.
  – Žiedo, žiedo, Pelėda, paparčio žiedo nesulamdyk – išgąstingai pasakė jis, –  Supratai?  Atsimeni?
  – Supratau, o ar atsimenu, nesu tikras. Bandysiu.
  Liežuvis buvo sunkus, o žodžiai dar sunkesni. Nedvejodamas žinojau, kad jais reikia iškalbėti eilėraščio pradžią. Per kalendorius laikas ir Vilniaus Balsiuose jau buvo įėjęs į Jonines. 

Ispanija ne taip arti,
juolab jei karieta keliauji,
tačiau kai baltas kaip žiema,
kai lopšyje esi,
kai išspiria dangus į kitą dalią,
ne greit ateina susitaikymas su savimi
išbūt vergovę savo – Žmogų.

Išnoko laikas – atbūnu aš ją,
tremties peizažai pro pirštus kaip žirniai byra.
Sužiuro į akis Poe –
mažutė mano lyra
ir nesiginčija, kad jai graudu
vergovę Žmoguje giedoti.

  – Ačiū, –  nežinia kas pratarė padėką, bet taip tyliai, kad pasilikau teisę patikėti, jog tai tegalėjęs sugebėt tik jis, Paparčio Žiedas. Žinau, kaip tai labai labai neįmanoma, bet čia pat žydėjo ir  jazminas, tas pats apie kurį anksčiau  tarta:
Pro langą žvilgt,
o ten Dzievulis jazminu pražydęs...