Štai ką kalbėjau sėdint miške prie nukirstos pušies

Kiškiui

Nebegaliu tylėt Paklausyk
Rūkai ir miglos paslepia tai kas tikra
Įsimink
Viskas kvepia žeme
Žemė minkšta ir puri
Įsitverk  ir žiūrėk kaip tvirtai įsikibęs jos laikosi daigas
Miniatiūrinis laikas miega sėklos luobelėj Nežadink Kol miega neskauda Tą žino net vaikas
Pušie, tau iš manęs nieko nereikia
man nieko nereikia iš tavęs
Mes greta tik todėl
kad labai panorėjom taip būti
Aiškinu aiškinu aiškinu aidui
kol išmoks paikai nekartot
Šaukiu nepalik manęs nepalik manęs nepalik manęs
išgirstu grįžtant aidu
nepalik manęs nepalik manęs nepalik
Tu šaukei ir aš atėjau
Greičiausiai esu tavo nutriušusi lapė
Prisijaukink
Ant kelio išbėgusi išsigandusi stirna sustoja
priešais artėjančius du žibintus
Maurojantis elnias
braunąs per šakas per bruzgynus
į miško aikštelę link kur
medžioklis vilioja švilpynėm
Vilkas esu patikėk
Kuo plėšresnis žvėris tuo švelnesnis jo kailis
Nebūkime naivūs
Vakarėjant margaspalvis drugelis
suglaus spalvotus sparnus
Kemsynuose lapės veda vaikus
Klausaus ir klausaus ir klausaus medžių ošimo spragsėjimo laužo
Žarijos prisiliečia rankų Įsigeria Aš norėčiau užmigt
Matai kaip atkakliai lašas gerias į grumstą ir kaip nuolankiai grumstas priima jį
Kūdikis išrėkiantis savo verksmą pagalvei
Vėjų sūpuojams vaiko lopšys
Vėjas įsirango į vygę ir miršta
Kaip kas vakarą ežere skandinasi saulė
Upė pagauna ir neša medžio sėklelę kol ji išsivadavus iš pinklių srovių  į  dumbliną žemę įkimba
Pariedėjęs nuo kalno akmuo stukteli kitą šis dar du ir darda kruša šlaitu maitodama žalsvą gležną žoliją kol pavargus suglumus nustebus sustos lygumoj
Ant kalno stovi ir į mėnulį staugia vilkas
Pasakiau viską Gali netikėt