Metro ir Hiperbolė

Kai važiuoju metro klausausi Hiperbolės. Lyg akis atveriu langines ir visą zvimbiantį šaršalyną įrėmina ekstatiška gitara tavo nutilusių žingsnių tyloje. Tarp požemių sienų trankosi vokalisto šauksmas, jis supainioja skubančius biznierius, važiuojančius devynias valandas sėdėti dezinfekaciniu skysčiu klykiančiame ofise penkioliktame dangoraižio, įsikūrusio Canary Wharf, aukšte. Vaikų, krepšių ir rutinos persmelktos mamos skuba koridoriais, vidutinio amžiaus vyras sėdi priešais mane Viktorijos linijoje ir skaito vakarykštį laikraštį. Aš išlipu iš vagono, kūną įtraukia į tvankų ir karštą sūkurį, įkaitusio metalo kvapas kutena šnerves. Jei pasilikčiau čia keliomis valandomis ilgiau, pamatyčiau pakampiais lakstančias pilkas peles (jos pasirodo vėlai vakare; jų ypač daug King's Cross stoty). Raudonos traukinio durys užsidaro ir vagonų brigada įsliuogia į siaurą, tamsų tunelį. Lieku tik aš ir tūkstantis žmonių. Kylu ekskavatoriumi, mano dešinėje žemyn leidžiasi susirūpinę ir save pamiršę žmonės. Lyg varpo dūžiai tolsta monotoniškas, sekantį traukinį pranešantis moters balsas, o aš paneriu į dar didesnę sumaištį.