Lyg iš rekrūtų

Išnaršyk praeicies atminimus po žodzį, po raidį,
Sakiniais apkaišyk tu vienatvės sušutusį guolį,
Tį virš mūsų galvų vien kragždutės pamišusios skraidė,
Vienuolyni sanam  meldės jaunos ir gražos vienuolės.

Užrakinom duris mes in bokštų, kur rankos nesiekia,
Kur svirpimas žogų nenucyla lig vakaro šito,
Padalinam  pusiau  ir laukimų ir atriektų riekį,
Ir sugrėbstom lapus, kur netyčia nuog  medzių nukrito.

Vėlumoj už kalvos supsis vėlės paskindį rūkuose,
Ir sapnuosis arkliai sutemų neaprėpiamų guolin,
O  žvaigždžynai žibės vaidilutių paskindį plaukuose,
Ir mėnulis iškils lyg senukės mielinis raguolis.

Nežinosim, kodėl tep graudu, lyg po šermenų būtų,
Praus dangus lietumi, o gal ašarom gairintom vėjo,
Vyrai kelkraščiu ais, kap  kad ėjo kadais iš rekrūtų,
Dainos cylų praplėš, niekadu tep gūdziai neskambėjo.