Pilkas miestas

Kai pilkas dangus tampa sunkus ir užgula miestą
Pilkais pastatais iki pat pamatų žemėj nesibaigia
Liko tik medžiai juodi ir šakos jų saulėn tiesiasi
Saulėn pilkon lyg temstančion sąmonėn žengia

Ir šakos jų juodos varnom išalkusiom virtusios
Krankia ir verkia, trupinio duonos prašosi
Sudreba kelias akmeniu trinksi nuo šalčio ištinusiu
Kaip žodis bespalvis, žodis be meilės - kaip rašosi?

Veidą išdžiuvusį, kūną nuvargusį delnu užkloji
Pilku pirštu iškruši pilkas, nuvargusias smegenis
Dainos ne tos, raidės ne tos, kryžium. sustoji,
Kryžium iš medžio perrėži venas pražilusio debesio

Lyja lietus pilko dievo aky pilkas ežeras tvinsta
Lyg nebuvo kitaip, arba nieko kitaip nebeatmeni
Rankom sugrubusiom lyg kažką megztum, bet irsta
Noris išeit, bet užtrenkė durų sulūžusią sklastį

Miestas iškęs, tiek visko juk eidamas iškentė
Lyg senas karys nuo šalčio rankom sugrubusiom
Prisėdęs trumpam patikėjo, kad viskas baigėsi
Mėgino pakilt, bet pavirto į amžiną budelį.