Kap dausose vakarė žiba,
O tu žvalgais pro obelaites
Ir kap surasc man tokių ribų,
Kuruoj skaidrus upelis raitės.
Kur šoko laumės savo šokį,
Jų akyse velniukai rodės,
Cik vienas tu sakai nemoki
Atspėc, kur slenka mano godos.
Jau pailsau gyvenc an svieto,
Kap kožnas už savi cik imas,
Gulėc an guolio sano, kieto,
Ir malkų liko cik vežimas.
Man ne vien duonos riekės raikia,
Ir kvaso pylno užbonėlio,
Galiu aš tau paporyc, vaike,
Ko mūsų probocai norėjo.
Bet tu many jau neklausysi,
Tau savos giesmės, nucikimai
Su savo rogėm priekin slysi
Tu savo pasicikc likimo.