Paporytau

Kap dausose vakarė žiba,
O  aš žvalgaus  prog  obelaites
Ir kap surasc man tokių ribų,
Kuruoj skaidrus upelis raitės.

Kur šoka laumės savo šokį,
Jų akyse velniukai rodos,
Cik vienas tu sakai nemoki
Atspėc, kur slanka mano godos.

Jau pailsau gyvenc an svieto,
Kap kožnas už savi cik imas,
Gulėc an guolio sano, kieto,
Ir malkų liko cik vežimas.

Man ne vien duonos riekės raikia,
Ir kvaso pylno uzbonėlio,
Galiu aš tau paporyc, vaike,
Ko mūsų probocai norėjo.

Bet tu manį jau neklausysi,
Tau kitos  giesmės, nucikimai,
Su savo rogėm priekin slysi
Cik  savo pasicikc likimo.