Iš jaunystės albumų

Žvelgiant į Krekenavos Raigardą


Ridenas lakštutės ralionės
Nakties vasarės vėsoje,
Jai trokštų gražiausios kelionės
Savos širdies gilumoje.

Lai pašiurena grūdo stiebą –
Iš grumsto meilės, saulės šilumos –
Te sapnas jam atplukdo dieną,
Kai svyra varpos... duonelės kvapas pakeptos...

Lai stabteli ir po berželiais,
Už sodžiaus lauko pakrašty,
Kur stovi tyloje bernelis
Ir žvalgosi visom kryptim –

Ten kaimas... kaimas miega –
Ten pašvaistė – nuo miesto it rytų žaros... –
Tam kelyje ji dar mosavo skraistę –
O ši kryptis pilna it ūko nežinios...

Keliai supuolę vėl nubėga...
Bet argi laiką jiems pavyt –
Tėvai susenę – kas suars ražieną?..
Vėl sėt... ir rugiapjūtė – argi jiems palikt?.. –

Te prisilies ji jauną širdį,
Ir nuoskaudos svajonėm virs
Lyg ant svarstyklių – meilė žemei...
Ir kūnui... žodžiams – jos akims...

Lai laukimu – viltim pavirsta...
Te šios ralionės ji graudins –
Garsuos lyg jausmuose paklysta
Ir pasilieka po beržais

Lyg kaimo meistro drožinėlis,
Išpuoštas rožėm raudonom,
Rėmeliuos skaisčiaveidis paveikslėlis –
Kol kas dar tykintis viskuom...