Šėmas rūkas užklos
Mano vienišą klevą už upės,
O toliau už kalvos,
Atminty supsis vėjyje plukės.
Vėjas baldys duris,
Tu laiminga pakirsi iš miego,
Pasiilgus šviesos,
Lyg rugpjūty iškritusio sniego.
Aviliai dar miegos,
Tiktai tau nerūpės šįsyk bitės,
Prausies ryto rasom,
Kol po kojom mėnulis dar kritęs.
Kol veide atspindžiai,
Tų aguonų sumišę su vėju,
Gal pirmieji gaidžiai
Ten aguonų rausvumą pasėjo.
Gal pareisi taku,
Kol Mėnulis užmigęs prie upės,
Aš tave vėl seku,
Atminty kur purienos dar supės.