Etiudai [Summertime Sadness]

1.

sauja vaikystės mėlynių
pabirusių ant kūno
skausmo sauja
sau ją 
pasiimu
pasemiu

sauja vandens
tėra
sušluotos veidrodžių šukės
iš kurių dar galėčiau
surinkti ir tavo atspindėtąjį veidą

kol dar gali suturėti
užgniaužti pyktį
sugniaužti vandenį tol
kol užverda
sauja šukių

kol kraujas raudonas
kol skausmas saldus

kol juodas
veidrodis ratilais nubanguoja

jame įvairiaspalvės
akvariuminės vaikystės žuvelės
pražuvusios
gupijos

pilvais į dangų
nugarom į dugną

pilvais dan
nugarom dun

pilvais dan
nugarom dun

veidrodis atgręžtas į veidrodį
tik daugina tuštumą

tokia karšta buvo
vasara

lydėsi stiklas ir sidabru
nutekėdavo pilnatys

pusė puodelio mėnulio
tokio balto
ką tik nugriebta
plėvele nuo dangaus

o jame plūkuriavo
mėlynės

kad ir kiek beskaičiuotum
žvaigždžių
nuolat trūkdavo

vis neužtekdavo

nakties
miego
dangaus

vienatvė tebuvo skaičius
iš kurio nebėra ką atimti

2.

močiutę radau
visai netoli prekybcentrio
stovinčią po klevu –

vieninteliu pavėsiu betono
mieste –

suglumusią ir susigėdusią kaip vaikas
kuris nepamena kelio
namo

užmarštis ją pakrikštijo vardu – Nežinau
ji gyvena mažame butuke numeris – Užkrito tie skaičiukai
gatvėje – Nieko nepamenu
rajone – Dievaži, pamiršau

Kiek jums metų?
– Jau, vaikeli, per daug
nebepanešu

rankose šiugžda maišelis
„kregždučių“

sutirpusių kaitroje
į molį
nešamą jų snapuose

naujų babilonų
atstatymui

Noriu pas mamą
ji sako
mamytė tikrai užtars
prieš tėvą imantį žabą
kad laiku neparėjau namo
tėtė ją siuntė

nueik Nežinia kur
atnešk Nežinia ką

ar turite vaikų, anūkų?
neklausiu

suprantu ją apleido dukra
mus visus kada nors juk apleis

pati mylimiausia
palaidūnė dukra

Mnemosinė


3.


ką čia veiki?
nežinau
kur tavo namai?
nepamenu
kuo tu vardu?
pamiršau

juk
žmonės pamažu pamiršta kitus
žmonės pamažu pamiršta save
žmonės pamiršta adresus ir draugus
žmonės pamiršta džiaugtis

galiausiai pamiršta
kvėpuoti

4.

ši mergaitė serga ir kliedi
ji vis prašo pažiūrėti pro langą
kodėl šitaip smarkiai skalija šuo
kodėl žvanga grandinė

atrodo lyg pūga jau įsisiautė
į karališkai baltus rūbus

sako pažiūrėk jau sniego iki langų
prašo pečių pakurti
nes pirkelėje darosi šalta

prašo pakviesti mamą
ji tikrai išvirs jai liepžiedžių arbatos
kurių tiek priskynė abidvi

mama užkels ją ant pečiaus
kur džiūsta mėlynės ir grybai

mėlynių ji paragaus
bet duonos džiovintos nelies
šiukštu kai trėmimai kai karas

nors nėra nei pirkios nei šuns
balsas neina į dangų be to
dabar vasara
nėra jokio pečiaus nei sniego

gal tik ievos užpusto kelius
kasdien keliaujant į slaugą 

motinos irgi nėra
gal tik duoną džiovintis vis dar reikėtų
ką ten žinai...

juk kartais net aš
imu kažkaip nepatikliai žvelgti
į baltas sterilias palatos sienas lubas
lovą močiutės veidą

kartais galėčiau prisiekt kad girdžiu
tą šunį skalijantį ir žvanginantį grandinę
pajuntu
tą speigą žiemos
tą liepžiedžių kvapą pirkelėj

pasimetu ir nežinau
kuri iš šitų realybių
atrodo tikresnė

5.

kaip kvepia vaikystės liepa
tvankią vasaros dieną

ten visada surandu gaivų pavėsį

dūzgesį bičių kažkur ten aukštai
virš manęs
darbščių tarsi protėvių vėlės

kaip girgžda nematomos virvės
vėjo sūpuoklių

už vėją lengvesnės mintys
voro nuregztas hamakas ir
gaudyklė sapnų

ten sapnuodavau
atmerktomis akimis

net po gaisro kai liepos neliko
kai pieva ataugo
švelni lyg mirusiųjų plaukai

ateinu pasėdėt
nesančios liepos šešėlyje

per vasaros kaitrą

glaudžiu savo veido žievę
prie jos švelnaus
ir šilto liemens