MSD / Mažėjančių Smūgių Dėsnis (Passchendaele)

Kambario sienos aptaškytos rūgpieniu, kuris lėtai tysta kartu su suplėšytais, permirkusiais baziliko lapais. Ant grindų sėdi Jis ir Ji.

Jis: Autorius nespėjo įrašyti, Turėsim viską kartoti.
Ji: Nesutinku. Viskas bus tik blogiau.
Jis: Suprask pagaliau, teatras be žiūrovų yra niekam nereikalingas.
Ji: Ne mes turėjome pasirūpinti žiūrovais.
Jis: Autorius sako, kad čia buvo paprasta repeticija. Jis pakeitė scenarijų.
Ji: Ar finalas bus toks pat?
Jis: Priklausys nuo žiūrovų skaičiaus.
Ji: Vadinasi – improvizacija. Nekenčiu. O ką, jei būsiu ne formoj. Negalima pasikliauti improvizacija premjeros dieną. Turi būti tikslios mizanscenos. Turiu žinoti, kas po ko. Bazuka bus?
Jis: Jis sakė, kad bus trys finalai. Vienas aprašytas – jis paprastas. Aš imu bazuką ir taip toliau. Kitą diktuoja aktoriai. Tai yra mes. Galim pasirinkt švelnesnį arba brutualesnį variantą. Jei pavyzdžiui, tu blogos nuotaikos, aš tave nupilu, tada tu besiraitydama konvulsijose, nupili mane.
Ji: O švelnesnis?
Jis: Čia ir buvo švelnesnis.
Ji: Bet bazuka viena.
Jis: Autorius jau įdėjo skelbimą lėšų rinkimui.
Ji: Vadinasi, tai planuojama, kokia čia mūsų veiksmų laisvė?
Jis: Tu nesupranti. Galimybė panaudoti bazuką yra mūsų valioje. Mes galime naudoti arba ne. Galim privesti žiūrovus prie masinės psichozės. Tai kur kas brutualiau.
Ji: Gerai. O trečias variantas? Kas gali prognozuoti žiūrovo reakcijas?
Jis: Tokia koncepcija. Autorius ją pavadino MSD. Mažėjančių Smūgių Dėsniu.
Ji: Paaiškink.
Jis: Matydamas neišvengiamą grėsmę, žiūrovas ims panikuoti, įsijungs instinktai.
Ji: O tas gremėzdas palubėj bus?
Jis: Bus. Perpaišytas atrodo lyg žvėries nasrai.
Ji: Vadinasi aš leisiuos iš žvėries nasrų?
Jis: Ne tu, o projekcija. Ir ne iš, o į.
Ji: Vadinasi, reikalingos gumos.
Jis: Sakau, kad projekcija.
Ji: Ir aną kartą sakei. O turėjau leistis aš.
Jis: Nespėjau tavęs sulaikyti. Tu visada persistengi.

Ji plėšo sparnus.

Jis: Teisingai.
Ji: Tai nepaliekam nė lašo vilties?
Jis: Tai priklausys, kurį variantą rinksimės.
Ji: Aš renkuosi autoriaus. Nebesukim galvos.
Jis: Tu viską riboji. Pamatysim, ar žiūrovai norės paprasčiausio triuko su bazuka.
Ji: Jeigu pakeisim finalą, jie nebeišeis.
Jis: O gal jie to nori. Nenuspėjamumas. Autorius pageidauja šoko.
Ji: Mūsų sąskaita.
Jis: Kažkas turi užvesti, kad kiti imtų veikti.
Ji: Tu ir užvedinėk.
Jis: Bus kelios bazukos. Pinigų rinkimo vajus atrodo vyksta gerai. Šviestuvas sukdamasis leisis, tada tamsa, mes imam bazukas, žiūrovai mato projekciją su galimais sprendimais.   
Ji: Noriu parašyti mamai, kad negrįšiu.
Jis: Jei viskas pavyks, gal dar grįši.
Ji: O jei ne?
Jis: Rašyk.

Ji rašo. Jis atsineša elektrinį grąžtą, tvirtina šviestuvą, panašų į žvėries nasrus.

Jis: Kai nors vienas žiūrovas supras, kad gali paimt į rankas bazuką, iškart paims.
Ji: Argi čia instinktai?
Jis: Tegul bus įgytas refleksas. Veiksmas, atoveiksmis, provokacija, azartas.
Ji: Tai apie ką mes kalbam – kad žmogus yra sumautas vilkas?
Jis: Nereikia čia lyrikos ir patoso. Šis teatras be sentimentų. Gaudai, kad tai bus kažkas nauja?
Ji: Kartoju – mūsų sąskaita.
Jis: Mums gerai moka. 
Ji: Rizika neatperka to, kas gali įvykti.
Jis: Viskas absoliučiai yra rizika. Aš su tavim kalbu, o milijonai rizikuoja.
Ji: Aš nenoriu tuščiai rizikuoti. Dėl kažkokio autoriaus užgaidų.
Jis: Jis autorius, turime jam paklusti.
Ji: Gerai, bet tik todėl, kad tikroji aktorė dar neišėjo iš ligoninės.
Jis: Ji ir nebeišeis. Ji per daug tikra, kad išeitų.
Ji: Nori pasakyti, kad mes netikri? Ką paistai?
Jis: Nuo kada aktorius yra tikras? Visas teatras paremtas melu. Mes paprasčiausi melagiai. Autorius nori sulaužyti tą pasenusią nuostatą. Žiūrovai tampa aktoriais ir keičia visą siužetą. Niekas nėra prognozuojama.
Ji: Realybės ir iliuzijos makalynė.
Jis: Simbiozė.
Ji: Gerai. Repetuosim čia?
Jis: Taip, temperatūra kiek nukritus, pats laikas.
Ji: Tai papunkčiui susirašykim, kada tu, kada aš ir taip toliau.
Jis: Pirmą finalo variantą dalinai išbandėm. Pabandykim antrąjį. Imk mano bazuką.
Ji: Bet jei tu pirmas imi bazuką, kokio velnio man ją beimt, manęs juk nebėr.
Jis: Įsivaizduok, kad imam skirtingu metu.
Ji: Gerai. Užrašinėk.
Jis: Pirmas smūgis: aš ir bazuka. Antras smūgis: tu ir bazuka. Tada leidžiasi projekcija į žvėries nasrus. Trečias smūgis neprognozuojamas – jis priklauso nuo žiūrovo.
Ji: Bet smūgis mažėjantis? 
Jis: Teoriškai taip. Pagal autoriaus MSD. Bet numatoma ir žiūrovo improvizacija. O ar ji bus mažėjanti, niekas nežino.
Ji: Žiūrint kas ateis. Gal žinai, kiek bilietų parduota?
Jis: Trys.
Ji: Tai ko verta reklama?
Jis: Su reklama autorius nutarė griežtai susidoroti. Todėl tuos bilietus jis pats nupirko. Du mums ir vieną sau.
Ji: Idiotas.
Jis: Genijus.
Ji: Iš ko jis gyvena? Iš ko kuria?
Jis: Ne mūsų reikalas, pele.
Ji: Tu sumalei antrą ir trečią finalo variantus.
Jis: Mes abu priklausom nuo žiūrovų. Galim rinktis bazukas, mirtinai išgąsdint žiūrovus, bet ir jie gali tą patį, jei bus tam pasiruošę. Antro skruosto atsukti neprašom.
Ji: O jei aš atsisakysiu vaidinti? Tegul autorius suranda gerą gydytoją, kuris pastatys tikrą aktorę ant kojų – juk alergijos lengvai išgydomos. Netikiu, kad ji apsinuodijo taip, kad negali suvaidint elementarios agonijos. Tegul atneša su neštuvais.
Jis: Autorius nori tavęs. Tikros, nemokančios vaidint, ieškančios motyvacijos kiekvienam sumautam gestui.
Ji: Sakei, kad niekam nebesvarbu motyvacija. Mechaniški veiksmai! Tai tavo žodžiai!
Jis: Gavau pylos nuo autoriaus.
Ji: Taip tau ir reikia. Kada pradėsim?
Jis: Jau pradėjom. Autorius tarp žiūrovų.
Ji: Puiku. O bazukos?
Jis: Manau, kad ne viena. Kai bus tinkamas momentas, įjunk šviestuvą. Bazukas rasim šešėlyje.
Ji: Jungiu.

Iš palubės leidžiasi šviestuvas, panašus į pražiotus žvėries nasrus. Šviesos gesta. Pasigirsta šūvių papliūpa. Po jos dar viena. Spengia tyla. Iš tylos garsėja žvėries riaumojimas.