Rašyk
Eilės (77283)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kormilecaitė Kormilecaitė

Nieko, visiškai nieko nepajuto

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


VB7  kūrinio frazė „ Nieko, visiškai nieko nepajuto“


                                                        NIEKO, VISIŠKAI NIEKO NEPAJUTO


    -O kaip jūs, ponia, galvojat, jie židinukus plaučiuose dabar  tuo branduoliniu aparatu iššaudys? Ar ne?
    Laimutė nė nepajuto, kad buvo snūstelėjusi ir dabar labai nenoriai bandė grįžti į realybę.
    -Ar jūs miegat, ponia? – kiek nustebusi tęsė palatos kaimynė.
    - Ne ne, nemiegu, tik atsipalaidavau, - kiek galėdama žvaliau atsiliepė Laimutė, - gera taip pagulėt vėsumoj, kai lauke tokie karščiai.
    Palata buvo labai laikinas prieglobstis nuo vasaros kaitros – kelios valandos laukimo, po to diagnostinė scintigrafijos procedūra ir vėl į tą vidurvasario šutną. Laimutė dar  ir mašiną paliko saulėje – dabar ten baisiau, nei Ispanijos miškų gaisruose.
  -O tai jie tuos židinukus iššaudo? – nerimo kaimynė,
  -Ne, tik suranda. Kiek galima tiksliau, o po to švytins kitu aparatu. Tada iššaudys, jei pavyks. Panašiai, kaip išdeginti.
  -Jūs taip viską žinot, aš tai čia pirmą kartą. Bet jei nešaudys šiandien, tai viskas kitaip, vadinasi, –  kaimynės balse aiškiai girdėjosi nusivylimas.
  Laimutė tik dabar atsisuko į moteriškę gretimoje lovoje. Į ją su kažkokia viltimi žvelgė didelės, atviros, neramios akys. Dar jaunos akys. Kiek nuo nosies nusmaukta medicininė kaukė slėpė veidą. “Tik akys ir akys visur“, – nejučiom pagalvojo Laimutė, - „veidus patys susigalvojame, kaip mums atrodytų gražiau”
  Prieš užsnūstant, buvo kita kaimynė – smulki nebejauna moterytė  balta biuzele iki pat višaus užsagstytomis sagutėmis ir juodu šiltu sijonu. Pradžioje ji be paliovos kalbėjo apie kovidą, kaip ji sirgo, vyras sirgo, mama sirgo. Po to vyras mirė, mama mirė. O ji, štai, kaip lengvai išsisuko, bet liko viena. Moterytės veidą slėpė tampriai prigludęs respiratorius. Išsikalbėjusi, kaimynė staiga nutilo, iš rankinės išsitraukė gintarinį rožančių ir nuleidusi galvą pradėjo pirštais perrinkinėti gelsvus karoliukus. Tada Laimutė ir užsnūdo. Kažkuriuo metu pamaldžią ponią turbūt pakvietė ir į jos vietą atėjo nauja.
  -O kaip jūs, ponia, galvojat, jei  židinukai tik plaučiuose, - tai juk dar pagydys? Ar ne?
  -Aš nežinau. Aš negalvoju. Dabar jau nebegalvoju, - Laimutė nusišypsojo, ji stengėsi būti maloni.
  Per tuos aštuonerius ar devynerius metus Laimutė perėjo turbūt visus galvojimo etapus. Ir baimės, ir nevilties, ir nepamatuoto optimizmo, nusivylimo. O dabar ji gyveno. Paprasčiausiai kas pusmetį atlikdavo visokius radioaktyvius tyrimus (Fukušima – taip ji save vadino), kas tris savaites ateidavo sulašinti vaistų – drausmingai, kaip kareivis, kaip į darbą. Tai lyg gyvenimo būdas. Tikrai nebelaukdavo tyrimų rezultatų su begaliniu jauduliu, kaip kažkada. Nerimas tik šiek tiek pakutendavo – ji buvo pasiruošusi - vis vien juk kažkada išgirs tą lemtingą atsakymą. Na, ji buvo tikra, kad yra pasiruošusi.
  -Kad žinotumėt, ponia, kaip man reikia pagyventi, - nerimo Laimutės kaimynė, - jūs turbūt galit įsivaizduoti, ar ne? Mes vaikiuką auginti paėmėm. Kaip dabar jam? Antrą kartą neteks namų. Aš dar nieko nespėjau jam duoti. Nieko, juk tik keli metai. Jūs suprantat, aš neturiu teisės jį palikti. Suprantat, ar ne?
  Laimutė dar kartą pažvelgė į tas dideles neramastingas akis. Dar jaunas ir kažkodėl su viltim žiūrinčias į ją.
  -Turbūt suprantu.
  Ji tikrai  galėjo suprasti. Bent pabandyt, nors labai nenorėjo gyvent kitų gyvenimo. Jau nebenorėjo, turėjo savo. Bet kažkaip nejučiom mintys nuklydo į tolimus laikus. Ji  klausė kaimynės, arba bent dėjosi klausanti, bet iš kažkur toli grįžo ir vis labiau apėmė tas skaudus vaikystės praradimo jausmas. Laimutė tėčio neturėjo. Neturėjo ir tiek. Ir kartą, kai ji dar buvo visai pyplė, namuose atsirado vyriškis. Ne, ne tėtis. Bet iškart viskas pasikeitė – jie pradėjo vasaromis važiuoti prie ežero, žiemą ateidavo senelis šaltis ir šnekindavo keistai pažįstamu balsu,  o pradėjus eiti į mokyklą, jau ne tik mama tikrindavo namų darbus. Ir tie tikrinimai būdavo linksmi, nebauginantys, Laimutė jausdavosi išskirtinė, vienintelė viską teisingai atlikusi. O po to jis, tas vyriškis, staiga mirė. Tas, kuris nebuvo tėčiu, bet kurio praradimas buvo toks skaudus. Ir tik daugeliui metų praėjus, Laimutė suprato, kad tai nebuvo prarasta amžiams – ir atostogos, ir žiemos šventės, ir namų darbai. Tai buvo jos gyvenimo atradimai.
  -Jūs gyvensit tiek, kiek reikia. Pamatysit. Laikas juk tik sutartinis vienetas, svarbu, kaip jį užpildysit.
  Į palatą tiesiog įsiveržė jaunas nedidukas slaugas. Besišypsančiomis akimis, linksmai ir raminančiai kalbėdamas standartines frazes, kažkaip juokingai gestikuliuodamas trumpomis rankytėmis, jis pakvietė Laimutę tyrimui. Taip staiga viskas atlėgo, palengvėjo nuo tų spindinčių slaugo akių. Nurimo viduj. Laimutė jau įsivaizdavo, kad šypsosi ne tik akys – kad po kauke  tikrai plati ir gera jauno slaugo šypsena.
    Daugelį bauginantis scintigrafijos aparatas pradėjo savo darbą – Laimutė, tampriai suveržta, tai atsidurdavo tunelyje, tai iš jo išnirdavo. Tikrai nebuvo baugu – ne pirmas ir ne antras kartas. Turbūt ir ne paskutinis. Tai kaip darbas, kaip rutina. Bet kodėl staiga pasidarė sunku kvėpuoti? Rankos ir kojos pradėjo tirpti, nutirpo žandikaulis, lūpos... Pirštai nejučiom sugniaužė užtiesalo kraštus. “Aš gi prie švento Nepamuko kažkada prašiau  - tik nenumirti nuo vėžio. Negi? “, - paskutinė mintis. Pirštai išsitiesė ir  atleido užtiesalo kraštus.
  Aparatas ritmingai, pagal programą dirbo toliau. Ir atrodė, kad Laimutė nieko, visiškai nieko nepajuto.
2022-07-21 20:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-21 21:00
vakvakas
Pirma dalis buvo puiki. Ši jau primena istorijas pigiuose žurnaluose ir kvepia neskoningu, septintą dešimtmetį gimusio provincialo žodynu. 2
Einu skaityt trečios dalies. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-11 18:21
Pri
Pri
5 :) Pirma dalis labiau patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-09 09:53
Kormilecaitė
Ryšys, viesuline, ne turinyje, tikrai nenoriu rašyti kūrinio tęsinio, tai skirtingi kūriniai, kuriuos sieja medicininė tema (pirmu atveju demencija) ir veikėjų vaikystės išgyvenimai, kūrinio struktūra su grįžinėjimu į praeitį ir grįžimu į dabartį, abiems lyg persipinant. Na, nenorėjau primityvaus tęsinio, būtų paprasčiausia. Bandysiu ir trečią tame stiliuje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-08 20:01
Viesulinė
Ligoninių kasdienybė, išgyvenimai ir mintys aprašyti tikroviškai.
Neįžvelgiau ryšio tarp pirmo ir antro kūrinėlių.
3,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-08 14:15
languota_ _ _
yra stiliukas, likimas ir ----
nejautra kartais reikalinga

4,1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-08 13:59
Kormilecaitė
Ritmingai reiškia ritmigai. Viens-du, viens-du. Pagal programą. Nematėt dirbančio aparato?
Jums pasisekė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-08 07:19
Daktaras Corona
Šypsena ne po kauke,  šypsena po kauke. Kiek galima aprašinėt šypseną.
3.3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-08 05:55
cinikas ir nihilistas
Aparatas ritmingai, pagal programą dirbo toliau. – Ritmingai tai kaip.

3, 333
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-06 15:22
NaktiBALDAS
Vangos paklausė: - Kada žmonija išras vaistus nuo vėžio?
Ilgokai savyje pasigilinusi, patylėjusi, Vanga atsakė: - Dar negreitai.
Po pakartotinio kamantinėjimo - na, bet juk gal vistik kada nors ta liga bus įveikta? - papildė: - Vėžys bus surakintas geležiniais retežiais.

Nepasakė, kad bus kažkokie universalūs vaistai, tinkami visiems ir visoms tų ligų formoms.
O naujausi tyrimai, rodantys vėžinių ligų pradžią slypint DNR grandinių skilinėjime, persipynime, gal apie tai ir kalba - gal vėžį įveiks būtent vaistai arba kažkokia terapija, kuri sulaikys DNR dvigubos grandinės gedimą? Timinasadeninas, gunaninascitozinas...
Gal tų DNR dieviškosios dėlionės kaladėlių tarpusavio ryšių sustiprinimas, klaidų ištaisymas ir bus tas Vangos apsakytas "geležinis retežis"?
.....
Retežis - senovinis grandinės, sukaustymo įrangos pavadinimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-03 14:20
Tuba Mirum
Viskas savo vietoje. Stilius geras. Įdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-22 15:02
Passchendaele
5---
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-22 14:18
pianissimo
Nugi gerai rašot, bet sintaksę susitvarkykit normaliai. Tarpai, kabutės, brukšneliai. Skaitant tiesiog grafiškai sujaukia tekstą.
Pirmame etape skyriau 5.
Šiame vos vos silpnesnis įspūdis, bet 4,7 vertas.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-22 09:39
el
el
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-21 23:08
Kormilecaitė
Manau, ji galimai mirė. Gal ištiko insultas, o gal dar pastebės personalas ir spės suteikti pagalbą. Bent jau tikrai neteko sąmonės. Tik atrodė, kad ji nieko nepajuto.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-21 22:49
gogo
jos neapeme panika?

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą