neberijusŠis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>
Senasis džentelmenas jau niekuo nesistebėjo. Senasis džentelmenas buvo lietuvis. Jūs tikriausiai, nustebsite: “ Kaip tai – džentelmenas ir lietuvis? ” Jūs manote, kad Lietuvoje džentelmenų nebūna. Tai ne lietuviška fauna, ar ne taip? Na, o kaip, man patarkite, pavadinti žmogų, kuris patogiai įsitaisęs supamame fotelyje ruošiasi žiūrėti vakarinį detektyvą. Jūs, sakote jį geriausiai būtų galima pavadinti ponu. Be abejo – tai lietuviškas kreipinys. Tačiau... Visa bėda, mūsų herojus dar niekaip neapsipranta su šiuo terminu. Šiaip, pasąmonėje, tai jis jau seniai žinojo toks esąs, dar ir tais nesenais kruvinais ar gerais laikais. Kaip kam geriau – pasirinkite.
O šiaip, jūs nesakykite, mūsų herojus panašus į džentelmeną, nes aistros, kurios galingai kunkuliavo jo širdyje, jau aprimo, ir jis ramiai ruošėsi žiūrėti detektyvinį filmą, kurio siužetą nuo pirmųjų minučių jis jau perprato ir beliko tik viena – įsitikinti savo teisumu. Kas galėtų nuneigti, kad būtent taip ir elgiasi tikrieji džentelmenai.
Minėtas asmuo, pavadinkime jį ponu Jonu Aliausiu, žinojo, kaip gyventi. Jis žinojo ne tik, kaip gyventi, bet ir kaip gyventi gerai ir saugiai. Kas, jūsų manymu, galėtų pakenkti žmogui, kuris perskaitė visus detektyvų klasikus, pats dirbo teisėsaugos sistemoje, turi asmenį ginklą, yra sveikas ir stiprus?..
Panašiai mąstė ir jaunoji prokuratūros tardytoja, Asta Pudrienė, apžiūrinėdama įvykio vietą. Jonas Aliausis apibintuota galva tik liūdnai linkčiojo.
– Prašau papasakoti, jeigu jums leidžia jūsų fizinė būklė, kokiu būdu į jūsų namus pateko žmogus be gyvenamosios vietos, kriminalinis elementas Modestas Kairiokas.
– Su Modestu Kairioku mes kažkada sėdėjome viename suole, – pavargusiu balsu pradėjo pasakoti atsargos karininkas, buvęs įkalinimo įstaigos viršininkas Jonas Aliausis. Gabus žaltys buvo, ypač tiksliesiems mokslams. Turėjo komersanto gyslelę, net mokykloje darė biznį. Baigęs institutą, gavo inžinieriaus diplomą. Neapsiramino, organizavo kažkokią slaptą gamybą: ar tai moteriškų kelnaičių, ar tai džinsų. Sėdėjo, išsiskyrė su žmona, prasigėrė... Pastaruoju metu užsiima smulkiuoju verslu – mūsų miesto šiukšlyne renka stiklo šukes... Jeigu negertų, gal jau milijonierius būtų.
– Jus pasakykite, kaip jis pas jus pateko?
– Įsileidau... Ko nepasipuikuoti prieš žmogų, kuris kažkada ir gabesnis, ir pranašesnis buvo. Pasirodo – prašo valgyti. Žmona jau norėjo sriubos įpilti. O sriubą, tai juk aš verdu. Žinote, pas mane prieskoniai, net čiobreliais kvepia. Atiduoti kažkokiam bomžui... Gėriuosi aš sakau tavimi, kad gali nevalgyti. Net aš taip negalėčiau, štai ir dabar prisišveičiau skilandžio su česnakėliu, gerai dar, kad filmas paprastesnis pasitaikė, o tai ir neatspėčiau pabaigos.
Tada, – sako mano bendraklasis, – aš tau padėsiu virškinti... ” – ir trenkė į galvą su kėde.
Štai matote – jos šipuliai... Tiesa sakant, man tai ne pirmiena, dar kai dirbau prokuratūroje, jaunu tardytoju, užsigrūdinau, kažkoks psichas irgi panašiai pavaišino. Laiko mano katiliukas. Taburetė į šipulius, o galva... Na, ką aš jums sakiau!.. Aš taip ir maniau, tai Fredis užmušė Pamela, o tas mulkis detektyvas vis tą juodaodį Luji įtarinėjo!.. Dirba dar mano katiliukas!.. Negaliu aš, tiesą sakant, tik tų baisių Lotynų serialu žiūrėti. Tai išties siaubingi, baisūs filmai. Vaikas laksto kitame kieme, o tėvas jo taip ir neranda. Štai žiūrėkite, žiūrėkite!..
Asta Pudrienė nusprendė, jog šiandien užteks. Užsitikrinus, jog buvęs įkalinimo įstaigos viršininkas, atvyks duoti parodymus į prokuratūrą, atsisveikino. Išeinančią, ją sustabdė, kalta namo šeimininkės šypsena.
– Perduokite prašau, Modestui šį ryšulėlį, tai buvęs mano vyras. Juk jis trys dienas nevalgęs. Aš tikiu – jis dar bus milijonierius. Gerą galvą turi, ne taburetėms skaldyti.
Senasis džentelmenas, subintuota galva, vėl sėdosi prie televizoriaus. Kažin, ar išsaugos, Džimis keisą su 2 milijonais kurį nušvilpė iš Dono Liutonės?.. Kažin, kiek nuliu turi du milijonai, jeigu vienas turi šešis? Tiek pat, pasvarstęs, nusprendė. Nieko, dar katiliukas verda!..
