Panašu, kad kažkas nori Dievui vadovauti. Primena jūsų lyrinis herojus, kažkokią moterėlę, apie kurią pasakojo vienas autorius " tegul man atveda Lanzbergį, aš jam ūsus nuraučiau ir tt." Nepamenu kaip ji jį kankintų ar užmušinėtų, bet man labiausiai juokinga, ir įsimintina, iš to teksto "jei kas atvestų" bet niekas neatveda ir pats neateina. :)
O čia vilioja Dievą maldomis, nurodymus jam duoda. O jis neklauso ir gana, neatsišaukia, pavyzdžiui, maždaug: "dar pusvalanduką pasimelsk, aplink namą apibėk tris kartus, būtinai be kelnių, ir tada, kai visi iš darbo grįžta, nu ir tada jau sakyk, ko širdelė geidžia, drąsiai, bus padaryta"
Vienas žinomas lietuvių rašytojas, vertėjas visai neseniai pasakė, kad karo tema tapo gana spekuliatyvi. Pritariu jam. Bet jūsų eiles perskaičiau. Kartais tik malda ir belieka
Karo tematika, atrodo, visur. Stengiuos jos vengti, nors iš minčių "neišvengsi" lauk. Bet čia gerai. Čia palietė. Kažkaip minkštai, be agresijos bet įtaigiai. Ir taip reikia - gal ir melsti . Dėl savęs gal.