Pelenų medis -1

auga visur
kur mes su tavimi vaikščiojome
nesiek mano rankos
pelenais nubyrės

visų užmaršties bokštų kuorai
nuvirsta į nežinia
nors dar žybčioja tavo akys
oranžinę šviesa
lyg išmintingi apuokai
būtų suskridę
manęs paguosti

mistiškas
miglos veido uždangalas
ant kokio beržo kamieno
tavo nugaros antspaudas

visas iliuzijas
užkaskime
savo dabartinėse
jausmų dykumose
šaltame Mėnulio slėnyje

neliesk rožės
numestos į pelenus
gal ji ten dar ilgiau žydės

mėnulis lyg žiemos žvėris
laižo nuo veido
mano vienatvės vakarus