Kada dangus virš mūsų Žemės tyras,
Kol dar pelėdos girioj ūkia,
Žali beržai prie viešo kelio svyra
Ir šviesuma, ne palšas ūkas,
Kol pėsčiomis nueiti pasiryžę -
Ir galim dar, ir nieks nelaiko -
Ligi Neapolio ar lig Paryžiaus,
Tuos Niutono dar dėsniai veikia.
O bus, kai pasikeis dangus ir žemė
Tarpusavyje savo vietom,
Ir mėnuo, iš skaidraus šaltinio sėmęs,
Rasų karolius žvaigždėms mėtys,
Tada per rytmetinio rūko pieną,
Net kūnus naktyje pamiršę,
Išeisim tylūs, atskirai po vieną,
O vėjai išpustys lyg dirses.
Likimo vėtrungėms audras užsakius,
Kai pieno upės išsisėmusios,
Užges laike net atminimo žvakės
Ir antkapiai apžels velėnomis.