***

Naktis apglėbus žemę, siaudžia vėjas
Ir baugščiai krinta rudenio lietus.
Žvaigždžių nėra, vien debesys nematomi, skubėję
Dalintis mano ilgesį perpus…
Naktis taip nerami, tu nemiegi, atsibudai
Ir jau savęs nesuvaldai.
Klejoja vėjas užu lango,
Su tavo mintimis, girdžiu, kaip kalba.
Ak, tas vėjas! Nenurimsi,
Nors mintimis toli norėsi skristi, vis vien čia liksi...