rytoj paryčiais
eiti
kur šiaudiniai stogai
nedarko peizažo
įsikūnijęs
į savo šešėlį saulėtekyje
noriu pastovėti
ant žemės krašto
užlipti
ant drebulės
iki šakų
paliesti jos
virpančias sidabrines blakstienas
mėlynos bedugnės fone
susiraityti į
šilkaverpio lervą
ir užmigti
iki sekančio pavasario
meilė ir džiaugsmas
be ašarų nebūna
gražu žiūrėti
kai žmonės vienas kitam
šluosto ašaras


neberijus












