Kaip aš nebijojau euro įvedimo

Ar aš bijau euro įvedimo? Ko gero nelabai. Kokio amžiaus žmonės, pas mus Lietuvoje, bijo euro įvedimo? Gal pasakyčiau – visiems neramu. Pablogės ar pagerės gyvenimas įvedus eurą, kas gali pasakyti?.. Mažoka dar pas mus visokių vangų ir mesingų, ir uoslė pas tautiečius ne šuns, ir euras – ne dešra, neužuosi jo skonio. Delfų orakulo Lietuvoje nėra. Sakau, važiuoti į kokia piramidę, pastovėti ten viduje ir palaukti dangaus ženklų.
Keista, bet, ko gero, euro įvedimo daugiausiai bijo tie žmonės, kurių jau niekas neturėtų gąsdinti. Aš kalbu apie pensininkus, netgi tuos, kurie į pensiją išėjo tarybiniais laikais. Žmogus nuo smetoniško lito atgyvenęs iki šiuolaikinio, ar turėtų labai jaudintis. Ar turėčiau jaudintis aš, pokarinis vaikas, jau nematęs vokiškų ostmarkių, bet pergyvenęs tris rublių pasikeitimų reformas ir Vagnoriaus žvėriukus, gyvūnėlius. Gaudavai porą meškų algos ir galėjai sau džiaugtis. Galėjai kaip norėjai su jais verstis – porą dienų aludėje pasėdėti ar savaite maitintis sausai ir pigiai. Patriotai buvome, galėjome vien bulvėmis ir runkeliais maitintis, kad tik Lietuva laisva būtų. Gal ne visi buvo patenkinti, bet išgyvenome, šalome, nepersivalgėme ir beveik niekas nemirė iš bado. Kai kas net nepajautė jokių pasikeitimų. Yra nemažai žmonių, kurie kaip žiurkės prisitaiko ir nieko nepajaučia ir daugumoje išgyvena, nors mirtingumas jų tarpe prilygsta stichinių nelaimių ar karo mastams. Manau nuspėjate apie kokius žmones šneku.
Kai kas išsigandęs eurų, skuba pirkti kapų sklypus ir sau paminklus statyti. Be paminklo lietuviui jau ne pro kur, kaip indui be malkų. Gal ir mums reikėtų prie indiškų papročių grįžti, būtų istoriškai teisinga. Jeigu indai kaip mes laidotumės, tai kur jie tada ryžius ir arbatą augintų. Tikėti, kad prisikelsi su visu kūnu, kažkada po mirties,  amžinybės požiūrių gal ir labai neužilgo, yra graži svajonė, bet vėl gali atsirasti šustresnių. Manoma, kad Dievas pirmiausiai prikeldins žydus susilaidojusius  ant Herclio kalno Jeruzalėje. Jie ten senokai prisikėlimo laukia, net nuo Saliamono laikų. Matomai, per tūkstantmečius išrinktosios tautos atstovų,  nemažai ten atgulė. Iš kur tas noras statytis sau paminklus, juk ne kažin kas juos kapuose ir mato. Kitas reikalas, kur nors sostinės aikštėje, bet  istorinė patirtis rodo ir jie dažnai griaunami.  Vieną dieną pasaulinis veikėjas, visų tėvas, kitą dieną – žiūrėk nuvertė. Kiekviena religija turi kažką gero ir gražaus. Kiekviena religija, niekaip neatsisako to, kas kitų religijų atstovams  atrodo be galo kvaila.
Grįžkime prie eurų.  Na, pabrangs maistas – tik į gerą. Aš peržiūrėjau 7 dešimtmečio 5 laidų abiturientų nuotraukas. Apie du šimtai veidų – nei vieno storo. Dabar pasižiūri į gatvėse vaikščiojančius mokinius, tiesiog einat raitančius gigantiškus sumuštinius submarinus ir kebabus. Rezultatai aiškiai matosi, juolab ir šiuolaikinės mados tuos pokyčius ryškiai parodo. Vis sunkiau pagyvenusiam vyriškiui, darosi surasti akimis gatvėje moterišką objektą, į kurį būtų malonu pasižiūrėti. Moterys gali pasipiktinti, sutinku ir  vyrai panašiai atrodo.
Taigi, mąstančiam žmogui, tas euras visiškai nebaisus ir nėra reikalo taip skubėti ir kišti savo santaupas į kapų žemę. Žmonės, ir Leningrado blokados sąlygomis, išgyveno. Sako kiti dar ir ligas išsigydė, o mes Euro bijomės. Tiesiog juokinga. Kas dėl nostalgijos lietuviškoms kupiūroms, taigi pasilikite keletą prisiminimui. Gaila jau Žemaitės su Valančiumi ko gero nerasime, galite Kudirką pasilikti prisiminimui, nors, tiesą sakant, jis mano piniginėje ir nesisvečiavo. Jeigu jau tokia baisi meilė, tai įsirėmink kelias kupiūras  ir melskis joms, juk pinigas tai tas pats aukso jautis, nuostabi ir tikrai be jokių kvailysčių religija. Kas įtikėjo jam ir paaukojo šiam tikėjimui gyvenimą – tas tikriausiai materialiai liko apsirūpinęs ir paminklą sau didesnį bei gražesni pasistatys, ir jam jau nesvarbu kokia bus valiuta. Niekas dabar neužsirūstins ir niekas šiais laikais už tokį tikėjimą nenubaus, nes  daugiau ar mažiau visi esame šios visuotinos religijos  parapijiečiai. 
Asmeniškai mane šildo mintis, kad aš būsiu lygiavertis Europos pilietis ar bent mano anūkai jais bus. Kad lietuvis bus lygiateisis su anglu, prancūzu ar italu – juk ir pasvajoti apie tai nedrįsome. Ką ten nedrįsome, net tokio reikalo nebuvo, net mintis nešaudavo į galvą, kad įmanoma apsilankyti Luvre, pasigerėti rytmečiu, nuo Sorento krantinės. Aš džiaugiuosi kiekvienu žingsniu, kuris mane priartina prie labiausiai civilizuoto pasaulio. Man malonu, kad mano piniginėje bus tokie patys pinigai, kaip pas vokietį ar ispaną. Nors, be abejo, mažokai jų ten bus. Tai dar nereiškia, kad aš visiškas kosmopolitas, kad man nebrangus nei tautinis rūbas, nei mamos išaustas lovos užtiesalas.