jeigu
kas nors galėtų paskambinti
iš Anapilio
nežinau katalikiško
ar kitokio
dienos ten juk
nuobodžiai slenka
ir greitai
eilinis įsimylėjėlis
trokštantis jauno moters kūno
žada raškyti žvaigždes
ir kitus dangaus kūnus
gal
nelieskite Mėnulio
jis ištremtas
vienišas
turintis labai nemalonių
pilkų dulkių
yra daug Budų statulų
kurioms nuimtos galvos
atsistoji už tokios
ir darai selfi
akimirksnis ir tu Buda
Sidharta Gautama
Pavargai. Pailsk...
Gal bent sužinok, kad nebuvus Anapilyje, neverta "fotografuoti" kaip ten dienos slenka.
Siūlyčiau poezijos darbymetyje pasitelkti ir gramatiką, ir sintaksę. Man regisi, kad tai, išeinant į viešumą, daug ką pakoreguotų savyje.
Duok 5 ir nepyk...
"nelieskite Mėnulio
jis ištremtas
vienišas
turintis labai nemalonių
pilkų dulkių",- dulkės, mhmm fiziniai kūnai, nemalonios kūnams?.. tiems mirtingiems, fiziniams kurie miršta, ania?..
Beje,
Sapnuoji, kad išloš-EI, Tesla automobilį, ir važiuoji juo, ir džiaugsmas spurda, leki kaip vėjas, tik būmt ir įvažiavai, į į automobilį kažkieno kito, atsiradusį va iš niekur, staiga.
Ir nepakeli kojos, pamatai kraujas, kaulas kįšo, o tu nejauti, nepajudi, šmėstelėjo mintis, kad stuburas lūžo nervai prispausti, o už lango gatvėj, spygauja kitas vairuotojas, policija, ir supranti, kad net neturi jokio draudimo dar sumokėjęs kaip atlyginti anam už jo mašiną, kai pats invalidas gal...
Matai buvo nuotaika su vėjeliu, ir staiga, ji tokia nemaloni, tragiška 180° kampu priešinga tai maloniai... apsiverki net, raudom vos ne balsiai, tačiau tvardaisi, juk va policininkas, anas vairuotojas...
Bet juk automobilio nėra, nei policininko, nei nuostolių, nei tavo Teslos išloštos...
Kodėl?
Atmerki akis, apsidžiaugi, kad rankos kojos juda, jokių skolų, bet... pagalvė šlapia, yra ašaros... o įsivaizduok, jei nepabustum...
Gyvenimas tikras kaip sapnas-kol miegi...
Pakontempliuok į tai.
Beje, kaip žemėje, taip ir danguje ;)
Nubusti gyvenime jei nubusi, nušvisi, ir laisvas, o po gyvenimo kūno, taip neatsitiks, jei gyvenime neatsitiko. Na dar Bardo ruože, tai vyksta mirties laiku, dar tame taške paskutinis šansas, nes Bardo slenkstis, tarp gyvento gyvenimo, ir mirties to kūno laikinojo, kurį dėvi - to gyvenimo).