Rašyk
Eilės (77870)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Svoloč Svoloč

Apakęs

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: eventail


Apėmus nesuvaldomai depresijai, nusprendžiau atsiriboti. Atsiriboti nuo visko, nuo žmonių, informacijos, bendravimo, nuo pasaulio. Nebeįjungdavau nei radio, nei televizoriaus. Anei kompiuterio. Išjungiau telefoną. Užsidėjau akinius. Akinius nuo saulės. Jie buvo labai tamsaus stiklo. Nieko negalėjau įžiūrėti. Gal tik lauke šiek tiek šmėkšteldavo siluetai. Supratau, tai tobula priemonė atsiriboti. Pradžioje beveik neidavau iš namų, mokiausi orientuotis bute ir apsitarnauti save apgraibomis. Gan greitai įvaldžiau savo teritoriją ir susirasti, tarkim, cukrų arba kavą, stalo įrankius bei naudotis jais pasirodė ne taip ir sudėtinga. Ir visa  kita atlikti savo bute nieko nematant tapo gan įprasta, tai teikė net savotišką malonumą.
Kai baigėsi produktai, įsijungiau telefoną ir balsu užsakiau surasti  maisto pristatymo tarnybą. Sujungė. Užpirkau maisto  apytikriai savaitei. Padiktavau savo sąskaitos numerį, kurį kažkada buvau išmokęs mintinai. Pasirodo, nesuklydau. Užsakymas buvo priimtas. Prekes paprašiau palikti prie durų. Ir paskambinti.

Iškart pasipylė skambučiai. Vos pabaigiau su maistu.  Kurį laiką tylėjau arba atmetinėjau skambučius. Paskui visgi nusprendžiau atsiliepti. Tiksliau leidausi sujungiamas, bet tylėjau. Knietėjo sužinoti, kas skambina. Bet vos išgirdau absurdiškų klausimų virtinę – kur tu dingai, keturias dienas negaliu tau prisiskambinti? – iškart vėl ilgam atsijungiau. Skambino redaktorius, kuris sumokėjo avansą už knygą, siekiantį beveik pusę sutarto honoraro, o aš nepristačiau jam net būsimos knygos aprašymo, kurį paskutinį kartą buvau pažadėjęs pateikti ketvirtadienį. Vadinasi, prieš penkias dienas. Neturėjau ir neturiu jam ką pateikti, nes dar nežinau, apie ką bus knyga. Kurios, dabar nusprendžiau, gal visai nebus. Todėl kad negaliu įsijungti kompiuterio. Nieko nematau. Esu aklas. Aišku, galbūt galėčiau pamėginti rašyti ranka, bet niekad nesu to daręs, o, be to, kaip ir sakiau, neturiu ką rašyti.

Esu aklas. Savo noru tokiu tapau. Aišku, tai sąlyginis veiksmas. Kada noriu galiu tai nutraukti, bet kol kas mane šita būsena tenkina. Padeda atsiriboti nuo pasaulio. O tai šiuo metu svarbiausia.
Paskui po truputį ėmiau išeidinėti į viešumą, ta prasme į gatvę. Susiradau savo rekvizito skyriuje kažkada nežinia kam įsigytą sulankstomą neregio lazdelę (niekada neišmetu daiktų, nežinia kada ir kam jie gali praversti) ir išėjau iš buto. Kadangi gerai žinojau savo namą, laiptinę, tai įveikti šitą atkarpą pasirodė labai lengva. Na, o gatvėje, aišku, pirmiausia mane pribloškė garsas. Kadangi nieko nemačiau, užtai klausa įsijungė dvigubu pajėgumu.  Mašinos, žmonių balsai, visas tas kasdieninis chaosas, kurio dažniausiai net nepastebim. Pabandžiau laikytis sienos ir nueiti iki namo pabaigos.

Toliau, žinojau, turi būti mažas skverelis, aptvertas keliasdešimt centimetrų aukščio tvorele, tad jeigu nepataikysiu į taką, galiu už jos užkliūti ir griūti. Išsiskleidžiau savo lazdelę ir ėmiau ja tyrinėti grindinį priešais save. Iškart pasigailėjau, kad tokių pratybų neatlikinėjau namie. Bet po truputį pastebėjau, kad imu jausti aplinką. Ir tikrai – pirmiausia mano lazdelė atsirėmė į tvorelę, tada baksnodamas ją pasiekiau tarpą tarp jos ir supratau, kad tai takas. Drąsiai pasukau į jį ir žengiau link suolo, kuris žinojau yra vos keli žingsniai įėjus į skverą. Suolą taip pat radau lazdelės pagalba. Ketinau sėstis, bet kažkas nusikeikė ir pašoko iš tos vietos, kur netrukus būčiau atsisėdęs. Tada palaukiau, kol tas žmogus nuėjo, greičiausiai tai buvo paauglys sprendžiant iš balso, ir pritūpiau. Pirma mano kelionė, galima sakyti, tuo ir baigėsi, nes pasėdėjęs gal dešimt minučių, nusprendžiau, kad šiai dienai pakaks ir grįžau tuo pačiu keliu namo.

Namie vėl pasijaučiau lyg savo tvirtovėje, bet supratau, kad išeidinėti ir pažindintis su mane supančiu pasauliu iš naujo, kitomis aplinkybėmis yra naudinga. Todėl tęsiau kasdienius pasivaikščiojimus. Kaskart jie būdavo ilgesni ir įvairesni. Sakykim, eidavau vis naujais maršrutais, skirtingu paros laiku, stropiai skaičiuodavau žingsnius iki posūkio, visą informaciją kelis kartus pasikartodavau, kad geriau užsifiksuotų atmintyje, ir dažniausiai nesuklysdavau, kartodamas ją at buline tvarka, kai ketindavau tuo pačiu maršrutu grįžti. Tiesa, kelis kartus dėl kažkokių aplinkybių nepataikiau į tikslą, tada paklausdavau praeivių, ar teisingai einu į tokią tai gatvę. Mane  patikindavo, kad einu teisinga kryptimi, tesiog trūkdavo vos keliasdešimt žingsnių, vadinasi, žingsnių skaičiavimai kartais būdavo nevisai tikslūs. Tokiu būdu aš išmokau pats koreguoti savo apskaitą. Tai buvo labai įdomus mokymosi gyventi kitaip laikotarpis, kuris atitolino mane nuo buvusių negatyvių minčių ir iš to sekusios depresijos. Pats jaučiau, kad sparčiai sveikstu.

Labai greitai pastebėjau, kad mane ėmė pastebėti ir kaimynai, ko anksčiau niekada nebuvo. Kartą išgirdau, kaip mano buto kaimynė laiptinėje pakuždomis pasakė savo sūnui, tokiam devynių metų pypliui: čia mūsų naujas kaimynas, būk mandagus, pasisveikink, jis aklas. Bet, mama, jis jau seniai čia gyvena, kiek prisimenu, ir anksčiau jis nebuvo aklas. Nekalbėk  nesąmonių, anksčiau buvo kitas, matantis, o šitas aklas. Laba diena, gal jums padėti? paklausė ji. Ne, ačiū nereikia, aš pats.

Ir kiti taip pat elgėsi su manimi kaip su nauju gyventoju. Viena senutė parodė man, kuri mano pašto dėžutė, paėmė už rankos ir privedė ją iki kraštinės dėžučių sienelės, o tada dar truputį aukštyn ir sustojo ties reikiama vieta. Įsidėmėkit, šita jūsų. Ar pakartoti? dar paklausė. Ne, ačiū, aš įsidėmėjau. Ir ištraukiau tada pluoštą laiškų. Kaip jūs juos skaitysite? pasidomėjo. Įprastai, atsakiau aš ir pakilau laiptais į savo aukštą. Laiškus, aišku, visus išmečiau į šiukšlių dėžę. Laimei, kad buvau iš anksto sudaręs sutartį su tarnybomis, jog nustatytą sumą jos kiekvieną mėnesį paims iš mano sąskaitos, todėl nereikėjo kiekvieną mėnesį teikti skaitliukų parodymus. Tad laiškai galėjo būti nebent susiję su mano rašymu, kuris dabar, savaime suprantama, buvo sustojęs ir menkai mane domino. Buvau pasinėręs visa galva į naują, dar niekada nepatirtą gyvenimą ir kol kas nesirengiau jį palikti.

Ką aš veikiau? Daugiausiai klausydavau muzikos. Pradėjau, aišku, nuo Carminos burana, tai mėgstamiausia mano kantata, paskui ėjau paeiliui per viską: Mėnesienos sonatą, Jėzus Kristus superžvaigždė, Siena, Wakemanas, Bachas ir visa eilė kitų perliukų. Klausydavau po kelis kartus iš eilės, kad pilnai persiimčiau nuostabiais garsais, nežinau, ką galvojo mano kaimynai.
Paskui atėjo skaitymo periodas. Skaityti, žinoma, negalėjau, tad perklausiau nemažai audio knygų, tame tarpe ir vieną geriausių kada nors parašytų knygų Robinzoną Kruzą. Kiek daug panašumų atradau su šiuo nelaimėliu, nors vadinti jį nelaimėliu galima tik sąlyginai. Juk iš tiesų tiek jis, tiek aš labai praturtinome save mokydamiesi gyventi naujomis neįprastomis sąlygomis. Tad vadinti tai praradimu arba nelaime būtų neteisinga, greičiau priešingai. Mane netgi ši padėtis vėl paskatino galvoti apie temas, siužetus, kurių galbūt vėliau imsiuosi, o tuo tarpu tik pradėjau balsu užrašinėti kai kurias įdomias mintis.

Taip pat atradau, kad buvimas vienam su pačiu savimi, kaip ir Robinzonui, padeda geriau pažinti ne tik supantį pasaulį, bet ir save patį. Turi aibes laiko įsiklausyti į savo kūną, savo vidų, tavęs neužgožia aplinkinis triukšmas ir informacija, kuri iš esmės yra bevertė, puikiausiai galima be jos apsieiti. Juk ko iš tiesų reikia žmogui – būti pavalgiusiam, pailsėjusiam ir kūrybingam. O tam didelių išteklių nereikia. Žodžiu, ėmiau atrasti paprastus, bet labai svarbius dalykus, esminius.

Iš to  padariau išvadą, kad man visai nereikia bijoti, tarkim, pasiklysti, galiu laisvai eiti, kur noriu, nes visada galiu grįžti autobusu, blogiausiu atveju taksi. Visada galiu paklausti žmonių, kur yra artimiausia transporto stotelė, o jų yra išties labai daug, ir suradęs bent vieną, paskui jau galėsi susisiekti su visomis kitomis, kurios man bus reikalingos. Iš aklo žmogaus niekas nereikalauja bilieto. Tai tiesa. Toks paprastas atradimas leido man ilgas valandas praleisti keliaujant po savo miestą. Pietaudavau daugiausiai gatvės kavinėse, ko anksčiau taupumo sumetimais dažniausiai atsisakydavau. Bet dabar numojau į tai ranka. Pinigai vienaip ar kitaip turėjo byrėti į mano sąskaitą nuo parašytų knygų ir rodomų spektaklių pagal mano pjeses, tai ko nesveikinti gyvenimo.

Ilgainiui taip įpratau prie savo aklumo, kad net jei naktį netikėtai prabudęs automatiškai atsimerkdavau, mane priblokšdavo akinanti savo šviesa tamsa, tad kuo skubiausiai turėdavau užsimerkti arba užsidėti savo nepermatomus akinius. Tokiomis akimirkomis mane išpildavo šaltas prakaitas ir su siaubu imdavau galvoti, koks baisus yra regimasis pasaulis.

Ir vis tik kuo toliau, tuo labiau sugrįždavau prie minties, kad amžinai tai tęstis negali, juk ėmiausi šio atsiribojimo tik dėl tuometinės savo būsenos, tik tam, kad neišprotėčiau arba nenusižudyčiau. Dabar jaučiausi nepalyginamai geriau, gal net visai pasveikęs, manęs nekankino nemiga, blogi sapnai, kaltės jausmas, baimė, buvau absoliučiai ramus ir emociškai stabilus. Be to, artėjo Kalėdos, didžiosios metų šventės, gal visgi reikėtų bent akies krašteliu žvilgtelėti į tą visuotinę beprotybę ir smagiai iš jos pasijuokti? Taip pat ėmiau ilgėtis rašymo, kurio visai neseniai, beveik aštuoni mėnesiai atgal, negalėjau pakęsti, maniau niekada daugiau nerašysiu. Kur tau, dabar vis dažniau į galvą ateidavo gan įdomios idėjos arba nugirsdavau visai tinkamą pjesei dialogą, ir viską stengdavausi įkalbėti į kompiuterio failą, kurių jau susikaupė nemažai ir atsivertus bei sudėliojus juos, neabejojau, išeitų gal koks visai geras tekstas.

Taigi, visai prieš Kalėdas į mano buto duris paskambino. Dabar tai nutikdavo labai retai, tiksliau niekada, tad pagalvojau gal kažkas apsiriko, ne į tas duris paskambino. Bet po kelių akimirkų garsas pasikartojo, supratau, kad turiu paaiškinti asmeniui, kad jo ieškomas butas greičiausiai kažkur kitur. Su tokiu tekstu lūpose ir pravėriau duris, bet moteriškas baalsas mane aplenkė ir pasakė, kad aš toks ir anoks esu kviečiamas pirmadienį, tai yra Kalėdų išvakarėse į aklųjų draugijos kalėdinę šventę. Norėjau paklausti, iš kur jie sužinojo apie mane, bet nespėjau, nes moteris vėl įsiterpė pirma ir patikslino laiką ir vietą, dar pridūrė: tik nevėluokite, o paskui, kai vėl norėjau pateikti kažkokį klausimą, ji pateikė savo klausimą pirma: o gal jus reikia paimti? Šį kartą spėjau pasakyti: ne ne, ką jūs, nereikia. Ir ji, girdėjau, nukaukšėjo, tad kiti mano klausimai arba pageidavimai galėjo nebent suvirpinti voratinklius laiptinės palubėje, kurie, tikrai pamenu, visada ten būdavo.

Buvau šokiruotas ir dar ilgai stovėjau laiptinėje, kol nepradėjau jausti šaltuko, vis tik gruodžio vidurys. Tada įėjau į butą ir toliau leidausi būti šokiruotas. Kas galėjo mane įskųsti ir ar tai galima vadinti įskundimu, juk jokio nusikaltimo nepadariau? Pamanyk, suvaidinau akląjį, norėjau įlįsti į kito nelaimingo, sakykim, nes dar neaišku, kas nelaimigas, kailį, bet tai nėra nusikaltimas, todėl ir įskundimas šiuo atveju netinka. Bet visgi mano pastarojo meto veikla ar užsiėmimas, nežinau, kaip tą pavadinti, tapo žinomas ir net susilaukė dėmesio, ta prasme, tapau reikalingas tikriem akliesiem. Gerai, kad vis tik atsisakiau būti paimtas iš namų, dabar turiu pasirinkimą – eiti arba neiti, o jei būčiau sutikęs, privalėčiau vykti. Šitas mano spontaniškas ir savalaikis atsisakymas mane nuramino: visgi galiu rinktis, turiu bent dvi galimybes. Aišku, yra ir trečia – galiu atvažiuoti savo mašina, įdomu, ar ji vis dar važiuoja? – ir pasakyti tiesą: atleiskite pajuokavau, bet pats suprantu, kad tai būtų žiauru, todėl šį variantą iškart atmečiau. Ką gi, tada greičiausiai reiktų nueiti, nebent  paskutinę akimirką apsigalvosiu, tai liksiu namie. Tik po šitų svarstymų iš dalies nusiraminau ir nuėjau miegoti.

Sapnavau, žinoma, Kalėdas ir Kalėdų eglutę, taip pat Kalėdų Senelį, daug vaikų, ko gero, tai buvo darželis arba mokykla ir aš, bet ne vaikas kaip visi, o suaugęs ir stoviu tarp vaikų, kai kuriuos net atpažįstu iš savo vaikystės, taip, tai buvo mokykla, pirmos klasės, ir aš su jūrininko uniforma, bet ne vaikas, žiauru, vos ne koks jūrų kapitonas, ir dainuoju kažkokią vaikišką dainelę, Kalėdų Senelis ploja, ragina ir tėvelius ploti ir atkiša man didelį saldainį, aš imu jį, bet ten ne saldainis, tai neregio lazdelė arba kažkas panašaus, žodžiu, pasipurčiau ir nusimečiau nuo savęs visus miegus bei užsidėjau išganingus nepermatomus akinius. Daugiau tą naktį nesumerkiau akių.

Į šventę vis tik nuvykau, daug dvejojau, bet rimtų argumentų atsisakyti nesuradau, todėl pasirinkau variantą pratęsti aklojo vaidinimą. Mane pasitiko tas pats balsas, kaip ir prie buto durų, toks linksmas, neva džiugus, ir kai aš spėjau paklausti apie save, man nedelsiant buvo papasakota mano suradimo istorija. Kadangi aš pats jau seniai nebeklausau radijo, pasirodo buvo tokia laida apie gerumą ar panašiai ir žmonės buvo kviečiami pasidalinti informacija apie nelaimingus, pamirštus ir bejėgius žmones, kurie gal gyvena šalimais.

Taigi, kažkas toje laidoje papasakojo ir apie mane. O toliau tik technikos reikalas: buvau išaiškintas, demaskuotas ir apglobtas artimųjų meile, artimųjų – tai ta prasme aklųjų draugijos. Draugija, be viso kito, išrūpino man ir neįgalumo pažymėjimą, kurį man įteiks Kalėdų Senelis, ir neįgaliojo pensiją, kurią pradėsiu gauti iškart po Naujų Metų. Kai aš pasidomėjau tos pensijos skaitmenine išraiška, man iškart praėjo noras vėl praregėti, tai buvo tikrai nemaži pinigai. Tai bent aklieji, galima sakyti, nematomi rotšildai.

Aš padėkojau savo pašnekovei, o ji savo ruožtu iškart mane supažindino su dailininke ir skulptore iš draugijos, kadangi aš rašytojas, ji menininkė, tai mes lengvai rasime bendrą kalbą, ir pasišalino prie kitų svečių. Man buvo įdomu, ar dailininkė (neišgirdau jos vardo, perklausti buvo nepatogu, be to, nemaniau, kad mes apskritai bendrausime ilgiau nei tris minutes, tai kam man tas vardas) akla ir jei akla, kaip ji tapo,  tai yra piešia, bet ji ėmė pirma pasakoti man apie įspūdį, kurį padarė jai spektaklis pagal mano pjesę ir nors ji nematė, tik girdėjo aktorius kalbant tekstą, pjesė jai padarė gilų įspūdį, ji lig šiol negalinti pamiršti, iš to aš supratau, kad ji tikrai akla ir tapo paveikslus, ko gero, labai apčiuopomis. Tai mane suintrigavo ir ketinimo bendrauti tik tris minutes atsisakiau, taip pat jos balsas buvo žemas, nors ir jaunas, gal įtakos turėjo rūkymas, nes jaučiau nuo jos sklindantį tabako kvapą, sumišusį su acetonu arba dažais, kita vertus, tikėjausi kada nors išvysti ir aklo žmogaus kūrinius ir jį patį, žodžiu, ta visuma – žemas balsas, tabakas, acetonas ir kūriniai – kažkodėl atrodė seksualiai, todėl apsistojau ties ja visą vakarą, o vėliau net ir naktį, kadangi ji pati pasiūlė apsilankyti jos studijoje. Vėliau sužinojau jos vardą – Leticija. Oho. Ją, kaip ir mane, už kažką apdovanojo Kalėdų Senelis ir kai jis ištarė Leticijos vardą, ji trumpam paliko mane ir nuėjo atsiimti prizą. Taip aš susipažinau su menininke ir savo būsima meile Leticija.

Beje, reikia taip pat paminėti, kad tą vakarą mes dar ir šokome toje šventėje. Iš pradžių aš lyg ir laikiau Leticijos ranką, paskui vienu metu paleidau ją, o tada niekaip negalėjau vėl jos atrasti, vis pagriebdavau kokią nors plaukuotą arba apmautą visokiomis apyrankėmis. Galų gale atsekiau ją pagal kvapą ir tada jau laikiau įsikibęs  visą vakarą.

Paskui susipažinau su jos darbais studijoje. Paveikslų vertinti nesiimu, nors kai kurie man priminė Van Gogą iš storų potėpių, o štai skulpūros iš gipso buvo tikrai tobulos. Ji man vardino jų pavadinimus, tarkim,  Miloso Venera ir ji tikrai buvo be rankų nuostabiomis krūtimis, liemeniu ir taip toliau. Arba Dovydas, pirštais čiuopiau raumeningas berniuko rankas, sėdynę ir panašiai. Niekaip negalėjau suprasti, iš kur pas neregę toks tikslus kūnų pažinimas. Ji man paaiškino, kad lankė daug garsių pasaulio muziejų ir ten neregiams buvo leidžiama liesti skulptūras: Prado muziejuje, Luvre ir kitur.
Paskui dažnai lankydavausi studijoje. Vis norėdavau pamatyti ją, bet kol kas tenkinausi lietimu ir atidėliojau praregėjimą, galbūt bijojau, kad pamatytas reginys nuvils, o gal tiesiog svaiginausi nežinomybe.

Man patiko jos kūnas, gal pernelyg liesas, bet užtai labai judrus, nenustygstantis ir atsiduodantis dažais. Dažai dabar mane tiesiog varė iš proto. Nesuprantu, kaip anksčiau į juos nekreipiau jokio dėmesio. Iš tiesų tai nuostabus pasaulis, acetonas, aliejus, kažkas žiauriai seksualaus. Manau, ir aš pats ilgainiui ėmiau atsiduoti dažais. Tai daug maloniau nei kvepėti losjonu. Galiausiai pamėginau slapčia tapyti namuose, tik kol kas vandeniniais dažais. Į mokyklinį piešimo sąsiuvinį. Pradėti reikia nuo paprastų priemonių.

Viskas ėjosi neblogai, spėjau priprasti ir prie didelių išmokų, neregio rolėje jaučiausi laisvai, lyg visada toks būčiau buvęs, bet vieną dieną, tai buvo pavasaris, gamta subujojo, aš tai jaučiau, šiluma, paukšteliai, pakvipo žole ir panašiai, žodžiu, buvau kaip niekad pakilios nuotaikos ir, galima sakyti, kone bėgau į studiją. Turbūt keistas vaizdas – neregys bėga arba labai greitai nešasi judriu šaligatviu, beveik netikrindamas lazdele teritorijos, gal net atrodžiau kaip normalus žmogus su akiniais nuo saulės, todėl kažkas nelabai ir susimąstė, kai atsitrenkė į mane, dar sušuko – žiūrėk, kur eini, mano akiniai tuo tarpu nukrito, girdėjau kaip kažkas užmynė juos ir iškart atsiprašė, jie triokštelėjo, o stiklai pažiro, garsas buvo nepakeliamas, aš vos neišprotėjau tai girdėdamas, bet blogiausia, kad tuo metu buvau atsimerkęs ir saulės spinduliai taip rėžėsi į mano tinklainę, akis ir visą tą regos sistemą, kad ji, iš tokio netikėtumo ir savo funkcijų po ilgo nesinaudojimo jomis atrofijos, tiesiog sprogo, jutau, kaip mane visą po ryškaus blykstelėjimo užlieja visiška tamsa, supratau, kad imu iš tikro apakti, suėmė baisus siaubas, pradėjau rėkti, žmonės supuolė prie manęs, ėmė klausinėti, kas nutiko, ko jūs rėkiat, pamanyk akiniai, tiesiog nueikit štai į aną kioską ir nusipirkit kitus, nėra reikalo bliauti kaip mažvaikiui, lazdelė taip pat buvo iškritusi iš rankų ir nežinia kur apskritai dingo, todėl realiai atrodžiau kaip kažkoks glušas, netrukus prisistatė ir policija, nuvaikė praeivius, ėmė kažko manęs klausinėti, maždaud, pilieti, ko jūs rėkiate, jus apvogė? ne, jam kažkas akinius sudaužė, tai jis bliauna, girdėjau kažkokį liudininką, jūs susimušėte, vėl klausia policininkas, praeikime į nuovadą.

O ten, galų gale paėmę mano dokumentus, supranta, kad esu neregys, aš aiškinu, kad yra nevisai taip, kad neregiu tapau tik dabar, man reikia pas gydytoją, jie sako, kaip tai dabar, čia parašyta, kad jūs aklas jau keli metai, nesąmonė, šaukiu aš, jie mano, gal aš pamišęs ir nežino, ką toliau sumanim daryti, tada uždaro į kamerą, kad nusiraminčiau, o aš nenusiraminu ir vis prašau, kad skubiai vežtų pas akių gydytoją. Taip sulaukiu ryto, jie surašo protokolą už rimties trikdymą ir išleidžia namo.

Bet namo, žinoma, aš nevažiuoju, sėdu į taksi, kurį paslaugiai pasiūlo policininkas ir paprašau vežti pas akių gydytoją. Kokį, klausia taksistas. Nesvarbu. Priimamajame mergelė, patikrinusi mano duomenis internete, pasako puikią naujieną, kad be reikalo čia atvykau, jau esu aklas ir tokiu būdu gydytoja man nereikalinga, ji priima tik dar reginčius, o aklam medicinos mokslas kol kas padėti negali, jei turiu kokių kitų nusiskundimų, tai turiu kreiptis į vidaus gydytoją. Bet palaukit, sakau, aš dar nebuvau aklas iki vakar dienos... Kaip tai nebuvote, čia parašyta, kad jau trys metai kaip apakęs ir gaunate solidžią, daug didesnę nei kiti aklieji išmoką, turbūt todėl, kad esate kažkuo ypatingas. Nieko ypatingo, tik rašau pjeses. Na matote, o sakote neypatingas, ne kiekvienas gali rašyti. Taip, bet kiek laiko sakote aš gaunu išmokas? Tris metus, argi jūs neprisimenate? Tada jums reiktų pas galvos gydytoją. Pamenu, kad tik tris kartus ją gavau, paskutinius tris mėnesius. Jums tikrai negerai su galva. Taip taip, ko gero. Ir padėti jūs man tikrai negalite? Labai apgailestauju.

Tuo mano vizitas ir baigėsi net neprasidėjęs. Esu apakęs jau trejus metus, su dokumentais nepasiginčysi, esu ypatingas ir taip toliau. Ir kodėl aš vis tiktai nepasižiūrėjau kurią nors naktį į savo Leticiją, savo Penktadienį, juk nakties šviesa nebūtų manęs apakinusi, palaipsniui tinklainė vėl būtų įpratusi dirbti, grįžtų regėjimo funkcija ir toliau galėčiau kiek panorėjęs apsimetinėti, bet visada būčiau turėjęs galimybę sustoti. Dabar viskas, esu apakęs. Ačiū.
2021-12-15 11:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 04:54
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-01-02 00:12
Aihara
Labai geras :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-28 01:47
klimbingupthewalls
net suredaguotas kažkaip puikiai
pradžia truputį priminė kobo abės žmogus-dėžė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-27 13:45
Žilis van Go
Graži istorija. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-26 08:31
Sigitas Siudika
Norisi komplikuotesnių santykių su dailininke. Kažkas turi žinoti , kad jis regintis. Įvairesni žmonės . kažkas turi už jį kovoti. Kafka irgi gilinosi į pojūčius. O santykiai kaip pasikeičia, kada aklas? Mergina atstumia aklą ? O gal jis atstumia dailininkę? Pagraibo - ne, sako ne Žizel. Čia gražiai vystosi. Nuosekliai. Gal kiek iš įvykių negimsta kita struktūra. Gal kiek skubama norint išvengti tragedijos. Neregys visada ligonis ir tai melodrama.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-25 08:18
eventail
Iš tiesų ar įmanoma po ilgalaikio nežiūrėjimo į šviesą apakti? Turėjau aklą močiutę. Jai buvo diagnozuota glaukoma. Apako po šešerių metų silpstant regėjimui ir nesant geriems specialistams. Stebėdavau jos veiksmus bute, kai ji viską viena padarydavo po vyro mirties. Lygiai trejus metus viena viskuo pasirūpindavo. Tik nebūdavo tuomet paslaugos užsisakyti maistą balsu, nes mob.telefonų, regis, dar nebuvę.
Įtikinama istorija. Gydymosi būdas nuo depresijos ar pan. tampant aklu Kalėdų rytą buvo lyg pirmas puodelis kavos.
Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-15 21:52
Damastas
Tarkim, aš Gantenbainas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-15 20:27
Borėjas
Aklas rašytojas ir akla dailininkė :)
Geras šitas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-15 13:23
good bye
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-15 12:27
Real Maumas
Geras siužetas. Nors ir ne naujas - tapatybės vagystė (klastojimas) ir atpildas už tai jau ne kartą narstyta kriminaliniu, socialiniu ir psihologiniu aspektu. Vienok, kūrinys paperka paprastumu, lengva saviironija, subtiliu humoru. Moralas buvo nuspėjamas, bet vis tiek dilgtelėjo - labai gerai pateikta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą