Upės dugno akmenėliai

Nesupranti, kad man dar skauda,
Dar spurda liūdesys delnuose,
Nors laikas apgenėjo raudą,
Tačiau negrįžęs, nepaguosi.

Paliko viskas, kas pasėta,
(O laukdavo pjūties artojas)
Tyli viltis – dūšia be vietos,
Po kryžium pailsėt sustoja.

Nerimsta laikrodis ant sienos,
Gegutėm laiką iškukuoja,
Negrįš pavasariai vis viena,
Žemelėj vaikščios kitos kojos.

Tik langines klebena vėjas,
Jo krebždesys slogus ir šlapias,
Lyg koks vagis sapnan įėjęs,
Gesina atminimo žvakę.

Balta drobulė klosto žemę,
Paryškina raudonį lūpų,
O nerimas iš sielos semia
Ir lieja nuoskaudas į upę.

Ten jos nuskęs į skaidrų gylį,
Pavirs ant dugno akmenėliais.
Juk sako, ką Dievulis myli,
Tam ir kryželį duoda vėlei.