Užaina vakaras ir vėjas šaukia lietų,
Tamsoj voracinkliai inpainioja lig ryto,
Cik buvo vasara, dangus delnais palyci
Ir žvaigždės gano mėnasį belycį.
Vėl vaikas verkia, tavo šyrdzį sopa,
Nusprūsta pirštai vėl nuog stygų smuiko,
Niauri tamsa išgrauža skaudzų opų,
Lietaus lašai tamsioj nakcy tep sunkūs.
Neverk, prašau, paraisiu aš iš tolių,
Kap nebelauks jau vakaras sunokis,
Žvaigždių šviesa suciks tavi lyg brolį
Ir šoks lašukai savo smagų šokį.