Žiemos artėjimas

tiek daug tamsos
vakarinėse rudens valandose
lyg juodos kavos puodelyje
leidžiasi debesys
ant šlapio asfalto
rieda lyg traukiniai
paskui pakyla vėjas
ir pradeda raudas raudoti
tiek to
jau per vėlu
klaidas kartoti
nes tamsos daug daugiau
už tylą prieblandos natose
ir šąla taip
kad židinys
nuo šokančių liepsnų
lyg senis užsikosti