Nebark rudens

Išvyko vasara, dabar ruduo
Jau tiesia savo šaltą ranką,
Pasirinkimo nėr: kaip eit, su kuo,
Tad pavėjui keliauti tenka.

Tavęs nelaukiau, bet gi atėjai,
Tad ačiū ir už tai, brangusis,
Jei dieną šyptels saulė, dėkui jai,
Nors plaukus glostys vėjo gūsiai.

Išties smagu, kad vis tik atvykai:
Auksinis, giedras ar šlapokas,
Prisirpusį glaudžiu tave ir kaip
Pamišusi su vėtrom šoku.

Tik tu nebarki manojo rudens,
Pavasariu jis nori būti,
Koks – nesvarbu, nes sieloje gyvens
Gegužiai su dosniais rugpjūčiais.