naktimis jis apsiauna batus
juodus su raišteliais
ir eina į miesto parką
vedžioti šuns
pilnaties šviesoje
sustoja po medžiu
kur daugiausia
nukritusių lapų
ir kalba
tarsi sutikęs seną draugą
kai dangus
tamsus be jokio žiburio
lapkritis barsto lašus
šypsosi ir renka giles
rudeninei kavai
susitikimui
su vėluojančia
mylimąja