Gal dar ne vėlu išgirsti?.. 2

Kiekvienais metais, kol buvo gyva mano pusseserė Danutė, aš ją veždavau į Žaslius. Tas miestelis jai buvo ypatingai brangus. Čia ji baigė mokyklą. Besimokydama, kaip tada žmonės sakė: gyveno ant buto, pas žmones. Savaitgaliais eidavo namo pėsčia į Prudnikų kaimą ir sukardavo virš 11 kilometrų, nesvarbu žiema ar ruduo. Dabar aš to kaimo net žemėlapyje neradau. Žinau, prie pat pusseserės namo, augo ąžuolas, šalimais buvo tas įžymusis Laukagalio akmuo. Ąžuolas, jau buvo nudžiūvęs, kai paskutinį kartą į jį pasižiūrėjo mano pusseserė, nes po pusės metų mirė.

Mokykloje niekas nemokamų pietų neduodavo, net jeigu būtum ir nevalgęs, niekam tai labai nerūpėjo – juk tėvus turi. Mano pusseserė tėvo jau neturėjo, o ir mama kolūkyje nieko neuždirbdavo. Aš dar prisimenu, kartą svečiavausi pas tetą, iš ryto pažadino raitas brigadininkas, varė žmones į darbą. Teta ypatingai ir nesiskubino.
Jau vėlyvesniais laikais, mes per pertraukas dažniausiai išsitraukdavome taip vadinamus pietus. Duona, lašiniai, svogūnas arba tiesiog duona pertepta taukais. Visi valgė vienodai. Dažniausiai ir nevalgę apseidavo. Tik naujoje mokykloje dabartinėje Brazausko vardo, jau buvo galima nusipirkti arbatos ir bandelės už gal dešimt kapeikų. Tiek pat kainavo ir bilietas į kiną. Tai toks pasirinkimas.

Dabartiniam jaunimui gali klaikiai atrodyti, bet mano mama vis sakydavo: „Vaikeliai, kaip jūs gerai gyvenate“. Tikrai nebadavau nei vienos savo gyvenimo dienos. Buvo dienų, kai maistas buvo labai jau liesas, bet kad visai nebūtų ko valgyti? To tikrai nebuvo. Tarp daugelio niūrių dienų buvo daug ir linksmu, ir laimingu, ir net tokių, kurias norėtųsi sustabdyti.

Mano teta ir pusseserė, taip ir nesurado savo tėvo palaidojimo vietos. Žmonės kalba, kad tai buvo kažkur prie dabartines Žaslių mokyklos. Toje mokykloje ji baigė vidurinės mokyklos  mokslus ir išvyko ieškoti laimės į Vilnių. Prisimenu, aš tą sodybų tuštėjimo metą. Pusė Lietuvos gruzdavosi į traukinius ir autobusus. Kaišiadorių stotis savaitgaliais dūgzdavo, kaip bičių avilys. Iš traukinio – į autobusus ir atvirkščiai. Mano pusseserė du kartus per metus padėdavo gėlių prie kryžiaus Žasliuose, pastatyto rezistencijos aukoms atminti, apravėdavo žoles. Jai tai buvo kaip ir jos tėvo kapas.

Neliko mano giminaičių. Jų jaunesnės atžalos, kažin ar atvažiuos, kažin ar dažnai prisimins savo šaknis. Gal tik žemė, kuria jie paveldėjo dar šiek tiek riš su tuo kraštu, o šiaip tai jie vilniečiai – ten gimę ir užaugę – kaimas jiems nesisapnuoja.

Visą tą praeitį aš dažniausiai matau užsimerkęs. Tada iš atminties regėjimo klodų iškyla seni, jau nušluoti nuo žemės paviršiaus pastatai, žmonės, jų darbai, pomėgiai. Mano brolis stengėsi išsaugoti tėvų atminimą. Man gi beliko tik nuotrauka, mamos dienoraštis, kurį aš paveldėjau iš brolio. Brolis Antanas išsaugojo net senas kėdes, kuriomis kažkada tėvai didžiavosi. Aš senų baldų neišsaugojau, pakeičiau naujais ir palikau išvykdamas iš Joniškio.
Jis išsaugojo ir visą krūvą senų magnetofono juostų. Tai mano tėvo didysis hobis. Kai tik atsirado magnetofonai ir magnetolos, užsiėmė muzikos kolekcionavimu. Laukdavo, kada per radiją transliuos simfoninės muzikos koncertus ir juos įrašinėdavo. Iš tiesų, anų laikų keistuolis, ar ne? Stengėsi tai daryti rytais ir ieškodavo stočių, kur būdavo aiškiausias, geriausias garsas. Tėvas buvo didelis rimtos muzikos žinovas, nors tikruose koncertuose lankėsi tik keletą kartų. Tai padaryti jam trukdė sveikata.

– Štai, – sakydavo jis man, – Berliozo fantastinė simfonija, šiandien ją diriguos Karojanas. 
Juostelių buvo daug. Gal ten kažkur ir dabar dar slypi mūsų balsai. Juk nusipirkę tas magnetolas, mes bandėme įrašinėti savo balsus. Ne simfonijų įrašus, o mūsų visų balsus reikėjo saugoti.
Norėtųsi išgirsti tėvo balsą skambantį iš nebūties. Reikia įrašinėti savo artimųjų balsus, taip jie ilgiau gyvens šalia mūsų. Juos išgirdę mes geresni tapsime.

Kai pamąstai į visai mažą dabartinę laikmeną būtų buvę galima sutalpinti visą mano tėvo muzikinį turtą. Bet juk dabar ir talpinti nereikėtų, viskas yra virtualioje erdvėje. Jeigu mano tėvas būtų turėjęs kompiuterį, jis tikrai būtų ilgiau gyvenęs. Tiesiog neįsivaizduoju, kokia jam tai būtų laimė. Iš tiesų, teisi mano mama, mes labai gerai gyvename. Aš nesuprantu žmonių, kurie niekina šiuolaikinę technika. Gaila kad esu nepakankamai raštingas ją eksploatuojant, bet man užtenka, jeigu ji nedurniuoja ir neužsikrečia kuo nors.

O vis dėlto, gal dar liko kažkurioje juostoje tėvo ar mamos balsas? Gal dar ne vėlu man juos išgirsti?