Bacho preliudas iš siuitos violončelei ir vėjui

broliui L.

Čia kol mūsų visų nebuvo
Išvartyti kalnai ir kryžiai
Vien tik vėžios danguj lėktuvo
Nusidriekę baltieji dryžiai

Ir nė jokio relikto kūno
Kenotafo gūbrelio kapo
Vėjo spengsmo plaukų kaltūno
Čia taip viskas keistai sutapo

Tu buvai prieš mane išėjęs
Šiam laike susitikt neduota
Mūsų nuodėmių išryšėjęs
Ėmė rišti žabus į šluotą

Buvo šitiek kaštonų parke
Degė lapų pernykščių krūvos
Ir fontanai iš laimės verkė
Ir jų trykštantis juokas sruvo

Taip kaip muzika srūva pirštais
Violončelei užgrojus Bachą
Šiąnakt kraujas šiek tiek per tirštas
Šiąnakt vynas prarado kvapą

Kristaus amžiaus rūsy brandintas
Tyliai vaikšto plonytėm gyslom
Šviečia senas rudens žibintas
Su kitom vienišom žmogystom

Gieda nebylės gulbės upėj
Tykiai švilpia vėžiai ir niekas
Man daugiau be tavęs nerūpi
Senos knygos iš bibliotekos

Čia tik tam kad užimtų vietą
Jos užpildyt savim nespėju
Už šį laiką gražiai pralietą
Už turtus netikrų rugsėjų

Lapų auksą aukščiausios prabos
Kurio medžiai nenori duoti
Tėvo žvilgsniais obliuotas grabas
Mintyse lyg sena skaičiuotė

Dar kas metai ruduo kartojas
Pagyvėja mieste vitrinos
Ir lyg katės man aplink kojas
Spalio skiautės kas kartą trinas

Už tave gyvenu tai reiškia
Kad abu pragyvensim žiemą
Ir išvysime šviesą raiškią
O ant veido dygi ražiena

Jau seniai nesiskutęs žando
Negaliu net atsukti skruosto
Vėjo delnas paglostyt bando
Bet nėra kas išties paguostų

Kas išvirtų kavos iš gilių
Ir iškvėpdamas šiltą garą
Pasakytų už šimto myliu
Tau miegoti jauku ir gera

Kad lapus ten kas rytą šluoja
Naktį miręs sapnų šlavėjas
Ir nėra tikresnių rytojų
Čia nebuvo manęs tik vėjas

Ima cypti privertas durim 
Iš sapnų į sapnus jas trankom
Vienas kitą mes vis dar turim
Tik negalim paliesti rankom