God o God o God o

Ankštuose miesteliūkščiuose ima žemėti dangus
Bažnytėlių skliautai slegia nugarą o įsisupęs
Į barokišką rūbą prie vaško vis tekančios upės 
Žvelgs karalius didingas bet vos tik paliestum – grubus

Jo drabužis iš gipso ir paprasto lauko akmens
Ir jau amžiams jo klostėse lieka viduramžių vėjas
Jei prieitum arčiau pamatytum kad ten Atpirkėjas
Svetimųjų namuos iš dangaus išvarytas gyvens

Gal pažvelgs į tave bent raudona rubino akis
Nuo sidabriško žiedo o gal tik pigaus pakabuko
Ką nutapė ruduo – visos šventos ikonos išbluko
Delnuose šuliniai dar palauki nuseks ir užgis

Visa kita kas lieka tik gaudymas vėjo maiše
Kuriame obuolių pasiliko tik dvelkiantis kvapas
Šitaip kvepia klijai tik apaštalų pašto anapus
Kartais būna kad vėjas dar atneša laiškus ir čia

Be jokių adresatų jie krenta po kojomis mums
Atrašyti atgal – šitoks noras tėra šventvagystė
Bet taip slegia tyla kad bent kartą reikėtų išdrįsti
Šitą tylą nutraukti jei vyzdžio tamsa nesudrums

Ir lėliukėj šviesa nuskaidrėjus rugsėjo rytais
Leis pažvelgti žemyn ir be baimės pažvelgti į viršų
Kur bedugnė melsva apie mus visata jau pamiršo
Galim laukti tačiau mūsų dievas – G o d o – neateis