Savęs praradimas

Kažkaip dingsta žodžiai jausmui kurį jaučiu,
Pasaulis sustoja, jūra nustoja banguoti.
Sekundė virsta valandą, medžiai nebemoka dainuoti.  

Širdis tarsi būgnai daužosi garsiai,
Teptukas aplipo pelėsiais, o dažai ėmė džiūti užmiršti ant palangės.
Nemeluosiu, pasiilgau ryškių meno spalvų,
Tarp pirštų slidaus, nuo dažų delnus dažančio teptuko.  

Bet mano mintys tuščios, tik jausmas belikęs,
Drobė jau seniai neregėjo mano degančių akių liepsnos.
Neramu, jog menininkas iš mano sielos blėsti pradėjo,
Jog rankos pamirš kaip šokti moka spalvotas teptukas.  

Net ir eilės nebeskamba... lyg būtų traukiamos,
Kaip koks vergas priverstas dirbti dėl savo gyvybės.
Bijau šios besielės tamsos,
Į kurią aš grimztu ... miršta menininkas, kuris gyveno mano širdį...