Pagaliau išsivaliau iš panagių
viso gyvenimo skaudulius,
išvėdinau, levandų aromatu iškvėpinau
sielos užkaborius
ir, nusimetusi prieblandos apsiaustą,
išskridau į saulės sutiktuves.
Godžiai geriu pievų vėsą,
maudausi rytmečio žaros užutekiuose,
rasakilos perlais puošiu
riešus, plaukus, krūtinę...
Ant pirmųjų saulės spindulių
suveriu savo svajones,
planuotus ir neplanuotus darbus.
Vėl šypsosi diena,
meilės užuovėjoje noksta rojaus obuoliukai,
kad tik priešiški vėjai neatneštų audros debesų
ir neprapliuptų širdgėla juoda.
Ir tu, prašau, neatnešk man savo lietaus,
neatnešk man
negandų savo.