sapnas

dienų tėkmėj pasimeta veidai
praplaukia pro mane
lyg pro apleistą uostą
nukloti metų dulkėm vaizdiniai
iškyla prieš akis
lyg švelniai guostų
kaip svaigiai kvepia pakalnutėm patalai
jie mena tavo kūno juostas
lyg amforos 
aš įkvepiu giliai 
kančia tokia saldi
jog niekad nepabostų

tą rytą džiugiai skambino varpai
ir kėlės iš miegų nubudęs miestas
šiandien juk šventė
vos nepramigai
Kalėdų
aš vis dar jaučiu tą bučinį
ant savo skruosto

kad būčiau nors nujautęs
kam gi skambina varpai

vėl kvepia pakalnutėm patalai
tave sapnuoju nesudėjęs bluosto
nors vizijose aplankyk mane
užsuk dažniau prisiminimų uostan