Siužetai prieš peizažus

Jau pradedu pamiršti savo vardą
jog nepamirščiau dar ir veido
logikos proto atminties negalios
gramzdina giliau ir giliau

gilyn gilyn kas sprindis
grimzdamas aš nei kalčių
nei savęs nebematau

seilėmis susivilgau delnus
pasitepu plaukus kaktą antakius
kulnus ir lygiai kontūras
išlipęs iš paveikslo rėmų

išeinu per menę bindzinėti
po akvarele išsiliejusius
plazdančius laukus

...

priemenėje kyburiuoja paltas
oras čia ne vėsus bet šaltas
tragiškai susivėlęs cinikas vėjas
duris tranko pečiais įsibėgėjęs

miestelio gatvėmis slankioja lapė
uosto pėdsakus kačių ir šunų
kolei nukrenta iš baimės jau suvis
gyvybės savos galutinai netekus

...

žmonių medžių ir žolynų ežeras
žolynų medžių ir žmonių jūra
vilnyja per lietų kada avilyje
bitės į vieną kamuolį ima spiestis

ant sienos išryškėja manęs
persirenginėjančio marškinius
toks artimas be galo
mielas toks atpažįstamas siluetas

...

suvokimas apie kaitas
bei pabaigas pakerta pakinklius
ir kojas

anapus baltųjų langinių
šermukšnis uogomis putoja
visų rūdimis pasruvusių rudenų
statyti į vienintelę eilę neketinu

o ir nebesinori
tik ką daryt jeigu jie patys
lyg elementariausi periodai
ima ir atsikartoja