Ne proginiai: 10. arba kaip pabaigoje –

Mažyle mano,  nenurimk!
Aš netgi širdimi tavęs nevadinu.
Daugiau jaučiu, negu žinau –
esi atominė jėgainė
su vyturiu kaip švyturiu,
kuomet šviesa
po visą mano šalį, po Savęsp
ateina būti įžiebta per dvasią.

Kas bekalbėtų, begalvotų taip – anaip,
neužgesins jos jokios kitos lemtys –
esi, širdie, atominė tu man,
kai žodis iškalbėtas girdisi iš Viešpatijos
kur žvaigždėmis ir kosmosas
įsikalba į Žmogų.

Po Žmogų kaip po kosmosą.
Beprotiška jį šitokį prie kryžių kalti.
Mažyle, kas pasakė,
kad mažame nesutelpa tiek daug?
------------------_______________
Lašas po lašo