mano vakaruose ilgesys groja
pirmuoju smuiku
ir lūpine armonikėle
pakaitomis
tyliai ir liūdnai
gandrai lizduose
snapus suglaudę
užsnūsta
paskui pakyla rūkas
lengvas lyg pienės pūkas
vėjo glėbyje užsnūdęs
upėje plaukia mėnuo
naktyse niekas neieško
nei prasmės
nei gelmės
nemigos per gilios
jų neišsemsi
nei rieškutėmis
nei sapnų gaudyklėmis
kuriose žvaigždės
suka lizdus
kol vakaras
lietumi pravirksta