Skausmas (2 tęsinys)

Kitą rytą Rimantė pabudo gerokai vėliau, nei įprastai, nes atostogos dar tęsėsi, todėl į darbą skubėti nereikėjo. Eimis jau buvo išėjęs, ir Rimantė lengviau atsiduso – galės ramiai pagalvoti, tvarkingai surikiuoti mintis ir priimti sunkų, bet tuo pačiu svarbų jiems abiems sprendimą.
    Išsivirusi kavos ir įsitaisiusi ant palangės, lėtai pasigardžiuodama gurkšnojo ir stebėjo, kaip ant beržo pačios viršūnės tupėjo kovarnis ir, vėjui papūtus, lengvai siūbavo kartu. Ant kito beržo viršūnės įsitaisė kitas kovarnis ir dabar abu stebėjo vienas kitą. Apačioje sulojo baltas kudlotas šuniukas, ir kovarniai nuskrido.
    Vaizdas už lango trumpam atitraukė Rimantę nuo sunkių minčių. Grįžo prisiminimai iš atostogų salos, ir Rimantė nusprendė paskambinti Ritai bei pasidalinti įspūdžiais.  Rita pasiūlė susitikti senamiestyje ir pasivaikščioti jo siauromis gatvelėmis, prisimenant džiugias atostogų akimirkas.
    Neužilgo jos jau ėjo, linksmai šnekėdamos, o praeiviai palydėdavo šypsenomis dvi jaunas gražias moteris, kurios džiaugiasi vasara, džiaugiasi buvimu kartu, džiaugiasi gyvenimu.
    Prisivaikščiojusios susėdo pailsėti vienoje lauko kavinėje. Rita pastebėjo, kad Rimantė mintimis kažkur nuklydo, ir ryžosi jos paklausti, kokį sprendimą priėmė dėl Eimio.
    - Aš tikrai nežinau, kaip man šiuo atveju pasielgti, - kiek pagalvojusi, prabilo Rimantė. – Ne taip lengva užbraukti tuos dvidešimt penkerius kartu pragyventus metus, bet tokios išdavystės aš nesitikėjau ir tai mane labai įskaudino.
    - Aš tave pilnai suprantu, - Rita tęsė pokalbį, - tai pagalvojau, kad jei nori išsaugoti santuoką, gal tą žodį „išdavystė“ pakeisti kitu, pavyzdžiui, paklydimu? Suklysti pasitaiko daugeliui, bet klaidas galima atleisti.
    Rimantė dvejojo. „Dar pagalvosiu, gal Rita teisi? “
    Grįžusi namo, kaip įprastai, paruošė vakarienę ir, nuėjusi į kambarį, žvilgtelėjo pro langą, ar nesimato Eimio mašinos. „Taip, aš jo dar laukiu. Įpročių sunku iš karto atsikratyti. “ Ant beržo viršūnių vėl siūbavo kovarniai, ir Rimantė jiems linksmai pamojo. Pastebėjo, kad kažkas nuo aikštelės irgi mojuoja. Pažvelgusi žemyn, pamatė ateinantį Eimį. Abu vienas kitam nejučia nusišypsojo. Rimantė pajuto neaiškų palengvėjimą – gal nuo šypsenų?
    Eimis ryžtingu žingsniu priėjo prie Rimantės ir ją pabučiavo.
    - Ar atleisi man?
    - Atleisiu, nes tave, paklydėli, vis dar myliu.
    Prieš Rimantės akis išsiskleidė didžiulė sodriai raudonų rožių puokštė – jos mylimiausių gėlių.
    - Aš tave irgi myliu, - išdainavo Eimis ir tvirtai apkabino.
   
    Meilė nugali viską: išsiskyrimus, paklydimus, skausmą. Ją reikia puoselėti, ja reikia džiaugtis ir niekada jos neišduoti. Niekada neišduoti savo artimųjų.