Aklinai

Iš tolo jaučiu tą aguonų agonijos karštį
Rapsodiją rapsų kai dūzgia nuo bičių laukai
Ir gerklę suspaudžia ir nori iš ten išsiveržti
Ne žodžiai o posmai o paslaptys tos kur laikai

Tiek metų savy ištylėjęs krūtinėj užgniaužęs
Kaip rankraščio gniūžtę kurią vėl į liepsną meti
Jei viską ką kūriau – ugnis, tepasiima laužas
Ir dūmai pražilę pakyla kaip sapnas balti

Kūrėjas ugnies ir vagis ją atnešęs į žemę
Raudoniems liežuviams vienodai kur vėjas papūs
Ugnis mano ženklas vis primena sielą neramią
Ir laurų vainikų pradėjusius gelsti lapus

Užmigti ant laurų pabust ant pelijančio šieno
Kaip šiaudas skenduoliui – trapiam ir tuščiu vidumi
Čia viską patirti per maža gyvenimo vieno
Per maža gyvybės kurią vėl rieškučiom semi

Saulėlydis rausvas dar vandenį verčia liepsnoti
Ugniasargės moterys lieka „daboti“ ugnies
Pridengusios praeitį tarsi pūliuojančią votį
Tačiau nesijaudink jų žvilgsniai tavęs nepalies

Nematomais rūbais tu eisi žarijomis basas
Ir nieko nejausi – toks lengvas tarytum vėlė
Net didelio rando kurį tau paliko Pegasas
Ne tau buvo lemta pasaulį žodžiu nugalėt

Dabar vienas kelias – ugniasienę peržengti belieka
Tik vėjas vakaris ir byra nakties pelenai
Į ką jie panašūs į pustoniais pustomą sniegą
Kuris vėl užstoja į rojų vartus aklinai