Ne proginiai: 8.. arba kaip pabaigoje –

Ne, ne!
per mano fotografijas
nerodyki ir nekalbėk, kad aš.
Per ją manęs dar niekas nepamatė.
Tai atvaizdas ir – tik,
kaip miško, paukščio, kaip akmens
ir visa to, kas erdvėje
materijos peizažais susitelkę.

O Aš?

Antai, kad ir dabar,
po ateitį klajoju,
tegu be kūno, bet... ne pasaką seku.
Ir praeitis taip pat, beje,
neapsieina be manęs dabartyje –
nelyg trejybėje vienu metu
ir Čia, ir Ten, ir kur parodau –
ten esu.

Tu, Dvasia, patylėk.
Jau suprantu ir pats,
kad visata alsuoti vis dar neišmokęs,
bet šitas mano žodis
te būna Tau didžioji padėka.
Ne šiaip sau atsitikę taip:
tarytumei iš nieko sužinau –
ne oro gurkšnis mano dalią laimina,
ne duonos kąsnis įkvepia kelionėms.
Esu aš tavo mokinys
unive-r-r-r-sitetuose Žmogaus.
------------------________________
Lašas po lašo