Jūratė ir Kastytis

Poema
                 
                        I veiksmas

Kapinės. Žmonės skirstosi. Autorius apsirengęs duobkasio uniforma, rankose kastuvas, Režisierius sėdi ant katafalko pasostės, visas spindi prabanga, juodi rūbai, juodas arklys. Autorius užsirūko papirosą, Režisierius išsitraukia ilgą ploną cigaretę.

Autorius. Aš suprantu, kad tu labai užsiėmęs, bet vis dėlto tikiuosi, kad prisimindamas mūsų bendrą darbą, panorėsi dar kartą imtis mano pjesės.
Režisierius. Nepamiršk, mes labai pykomės.
Autorius. Atleisk, atleisk, maestro Roberto, aš buvau kvailas. Mes skirtingų kartų ir man sunku buvo suprasti šiuolaikinio jaunimo atstovą ir tą jo modernumą, bet tavo dėka sužinojau daug naujo. Tu praplėtei mano akiratį ir todėl, manau, verta būtų vėl pabandyti, bent aš labai to norėčiau. Neatstumk manęs, dėl mūsų praeities bendro kūrybinio produkto, gal mums vėl pavyks...?
Režisierius.   Aš nesakau ne, bet suprask ir mane, šiuo metu esu labai užsiėmęs, tu nukritai kaip sniegas ant galvos, tiesą sakant, buvau tave ir pamiršęs, tiek autorių perleidau paskutiniu metu per savo rankas.
Autorius.   Tu gi labai jaunas, kada ir spėjai perleisti daug autorių per save?
Režisierius. Signor Virgil, tu pamiršti kokiame kosminiame amžiuje mes gyvename, kas buvo vakar, pamirštama dar neišmušus vidurnakčiui. Greitis, skuba – pagrindiniai šiandienos pasaulio parametrai, tik stabtelėjai minutei ir lieki uodegoje, paskui prisivyti yra labai sunku. Todėl ir nežinau, ar man verta grįžti į vakardieną, tu esi vakarykštė diena, nepyk. Bet palik savo pjesę, pažiūrėsiu, kai rasiu laisvą minutę.
Autorius.   Reikalas tas, kad ji dar nėra parašyta, yra tik idėja ir aš norėčiau ją įkūnyti kartu su tavimi, ta prasme, kad tu mane vestum ta kryptimi, kuri tau atrodys priimtiniausia, tokiu būdu mes lyg kartu būtume ir pjesės bendraautoriai. Kaip tau tokia mintis?
Režisierius.   Įdomu, o apie ką būtų pjesė?
Autorius. Aš norėjau parašyti apie Kastytį, žvejo sūnų.
Režisierius.   Galbūt, kas toliau?
Autorius.   Tai jaunuolis, augęs pajūrio žvejų kaimelyje. Važinėja motociklu, mėgsta greitį, yra šiek tiek raišas, kai nukrito mažas būdamas nuo kopėčių, vedančių į namo palėpę. Neturi merginos, nors yra gražaus veiduko. Daug laiko praleidžia valtyje, mesdamas į jūrą tinklus. Tėvas neseniai paskendo jūroje ir jis yra vienintelis šeimos maitintojas. Šeima – tai mama ir trys vaikai, Kastytis vyriausias, dar brolis Kristupas ir sesuo Marija.
Geriausias draugas Karolis. Karolis kaimo mergaičių numylėtinis, labai prisirišęs prie Kastyčio.
                   
                  <<<<< >>>>>

Karolis. Kasti, ei, šlubas vokieti, išeik. Kasti, girdi? Užvesk savo Hondą, pralėksim.
Kastytis. Ar skubu, Karolke? Sėdžiu Wikipedijoj, skaitau apie otą.
Karolis.   Velniop tas žuvis, geriau nulėkim išsimaudyti.
Kastytis.   Galiu paimti Kristų?
Karolis.   Aišku, imk ką nori, tik lekiam greičiau, aš tuoj iškepsiu.

Kastytis ir Kristupas sėdasi ant motociklo ir vejasi Karolį. Nuošali vietelė prie jūros, žmonių nėra. Vaikinai nuogi neria į vandenį. Po kiek laiko į krantą išlipa tik Karolis ir Kristupas. Kastyčio nėra.

Karolis.   Kur jis dingo? Tu supranti ką nors?
Kristupas. Jis pranėrė pro mane ir nemačiau kur nunėrė paskui, bet esu tikras, kad  nebuvo išniręs, gal dar po vandeniu?
Karolis.   Bet taip ilgai jis neišbūtų. Neriam ieškoti.

Abu kurį laiką nardo ir šūkauja: Kasti, Kastyti! Bet draugas nepasirodo. Abu nusiminę sėdasi ant motociklų ir išvažiuoja į kaimą.
                             
                                  <<<<< >>>>>

Režisierius.   Ir ko tu iš manęs nori? Signor Virgil, tu supranti, kad trukdai mane, aš nesirengiu už tave galvoti siužeto. Na panėrė, neišnėrė, paskendo, kiek tokių nelaimingų atsitikimų būna per vasarą? Kuo tai man gali būti patrauklu? Žvejas, kaimas – praėjęs šimtmetis, kas gaudo dabar žuvį? Jos pilna kavinėse. Tu turi paduoti man kažką netikėto, supranti, turi mane sudominti, priversti stabtelėti, nes yra daug kitų užsiėmimų, kuriuose esu pakviestas dalyvauti, nei skęstančiųjų gelbėjimas. Tau reikėtų apskritai pakabinti sportbačius ant  vinies, rašyti šiuolaikinius tekstus tu esi per senas. Tu miręs, neketinu tavęs prikelti. Nesitikėk, kad imsiu su tavim bendradarbiauti, mėgaukis senatve, ji puikus metas pratintis prie amžinybės. Pamiršk mane.
                             
                                <<<<< >>>>>

Perkūno rūmai. Stiklinės menės įskilusiais stiklais, daug purvo, žolių, apverstų kėdžių ir tuščių butelių. Plūduriuoja negyvos žuvys, ruoniai, ant dugno guli didžiulis negyvas banginis. Perkūnas pakibęs virš stiklų šukių miega amžinu miegu. Jį pažadina netikėtai įgriuvęs per stiklinį stogą Kastytis.

Kastytis.   Po velnių, kas per skylė?
Perkūnas. Ko rėkauji, berneli? Niekas nemokė ... kaip tai vadinasi? Etiketo?
Kastytis.   Gerai, kad čia esi, paaiškinsi man, kaip iš čia ištrūkti. Kažkaip užnešė mane velniai žino kur, kas per vieta?
Perkūnas.   Kodėl galvoji, kad aš čia esu kažką tau aiškinti? Tu ne ten atėjai, aš miegojau. Informacijos langelis po kairei, bet jis jau seniai neveikia.
Kastytis.   Gerai, atleisk, kad sutrukdžiau, bet vis tiek būk malonus iškrapštyk mane iš čia, man čia nepatinka, perdaug stiklo, gal čia koks senas butelių fabrikėlis?
Perkūnas.   Aha, fabrikėlis. Buteliai jūsų, iš viršaus. Nemokat švariai gyventi, teršiat viską aplink save.
Kastytis.   Tu gal ekologas, žaliasis? Aš neteršiu, stengiuosi gyventi švariai. Taip, sutinku, visokie privažiavę iš miestų meta viską kur papuolė, bet pasakyk, kas čia per griuvėsiai?
Perkūnas.   Šitie griuvėsiai Gintaro rūmai kažkada buvo, dabar, aišku, jau tik pavadinimas. Aš Perkūnas, būkim pažįstami, kaip tave vadinti?
Kastytis.   Kastytis. Truputį juokinga, tau neatrodo?
Perkūnas.   Kas juokinga?
Kastytis.   Na, Gintaro rūmai, Perkūnas, Kastytis. Jūratės betrūksta.
Perkūnas.   Kodėl trūksta? Yra ir Jūratė. Nežinau kur šiuo metu, tikriausiai žvejoja.
Kastytis.   Kažkoks sapnas. Bet man patinka.
Perkūnas.   Kas tavo kojai?
Kastytis.   Vaikystėje nukritau nuo kopėčių.
Perkūnas.   Jūratė išgydys, jei paprašysi. Ji moka, baigė medicinos kursus. Mūsų veikloje tai praverčia, na supranti, dirbtinis kvėpavimas, masažas ir panašiai, skęstančiųjų tik spėk suktis. Visų ir neišgelbėsi, bet kai kuriems pasiseka. Gal ir tau pavyks.
Kastytis.   Būtų gerai neprabusti.
                           
                              <<<<< >>>>>

Režisierius.   Žmonės yra labai kvaili, ypač seniai. Jiems atrodo, kad jeigu kažkada kažką sukūrė, tai bus amžinai garbinami ir puoselėjami. Jie nesupranta, kad kiekvienas produktas linkęs senti. Ne, jie įsivaizduoja, kad parašė kažką amžino, genialaus, kad bus bet kada cituojami ir statomi. Kalbu apie dramaturgus. Eiti į koją su laiku jiems nepriimtina, jie mano, kad laikas turi sustoti, sustingti pagarbioje pozoje ir išleisti paskutinį kvapą anksčiau nei jie patys numirs. Kokie savimylos! Deja, gyvenime viskas vyksta daug paprasčiau, visos tiesos yra atrastos ir įrodytos, išradinėti nauja neverta, gali tik perpasakoti kažką, kas visiems seniai žinoma, kitais žodžiais. Ir viskas. Bet tas perpasakojimas neliks amžinai. Šiandien pasakei tu, rytoj tą patį, tik daug patraukliau ir kitais žodžiais pasakys kitas, o trečią dieną atsiras dar vienas naujas vienadienis  berniukas su savo interpretacija, kuri, nespėjus saulei nusileisti, taip pat jau bus pasenusi, ir taip be paliovos. Kiekvieną dieną turi kovoti iš naujo, niekas nebegarbsto tavęs už praeities pasiekimus, nebent gali kokioje kaimo mokykloje penktokams aiškinti apie savo kūrybinį kelią, daugiau tu niekam nerūpi. Ar man reikalingi seni autoriai? Ar aš turiu puoselėti ir naudoti pasenusią formą arba senas priemones? Ar turiu saugoti kalbą, kaip pageidauja kalbos komisija? Ar neturiu keiktis, nebūti vulgarus? Gal derėtų vengti atvirumo, smurto ir natūralizmo? Ne. Ne. Ir dar kartą ne. Tinka viskas, kas pritraukia žiūrovus į teatrą, o teatras – tai šiandienos gyvenimo veidrodis, kuriame pilna ir anglicizmų, ir keiksmų, ir sekso, ir netgi tikro kraujo. Taip yra gyvenimo scenoje, to reikalauja ir teatro scena. Tik kaip tą išaiškinsi kvailiems, pasenusiems autoriams, kurie vis dar rašo  apie kažkokį kaimą, apie kažkokius jausmus? Geriau jų apskritai neliktų. Reikia duoti kelią jaunimui, kriošenas į muziejų – ten jiems vieta.
                               
                          <<<<< >>>>>

Turgaus aikštė. Choras, vaizduojantis miestiečius, dainuoja:

Nuskendo, nuskendo
Tik pamanyk
Toks geras vaikis buvo
Ir nuskendo.
            Motina ką darys?
            Dar brolis mažesnis
            Liko ir sesuo. Nuskendo
            Nuskendo. Viešpats
            Nieko nepasigailės.

I kaimietė. Mano kaimynas ant motociklo tik parlėkė, sako, mama (o aš girdžiu, čia pat už tvoros stoviu), ką, ta klausia. Kastytis panėrė ir neišnėrė, rėkia mano kaimynų vaikas.
II kaimietė. Aha, aš irgi girdėjau, sako pats sau galą padarė.
I vyras. Eik tu boba, ką tu supranti, ko jam rankū prieš savi kelti?
III boba. O aš girdėjau, pats Perkūnas jo užsimanė.
Kits vyras. Ale durnos tos bobos, nu kam Perkūnui berniukas? Nu dar kad merga būtų.
III boba. Kits ar man atsirado. Nieko negali žinoti, kas tiem vyram galvon šauna, tai sėdi alų apsikabinę, o paskum, žiūrėk,  ir bučiuojasi vienas su kitu.
I vyras. Tu ir nušneki, kada jau mes bučiavomės, ar matei, padla?
Kits vyras. Vo vo, gerai sak.
III boba.   Vo vo, teisybė akis bado.
Ūkininkas. Mažum mamai ant karsto sumeskim, ne žvėrys gi mes?
I kaimietė. Kad kūno tai nerasta, ką karstan dėsma?
II kaimietė.   Aha aha, savų bėdų neatginam, pradėsim dar svetimus šelpavoti.
III boba. Tikrai, kur žiūrėjo, kodėl in jūrą vaiką paleido?
Kits vyras. Tai gal jam norėjosi padėti šeimynai, kai tėvo neliko?
II kaimietė. Bet tai šeimai ir sekasi – anava tėvą neseniai jūra atbulą išmetė, dabar sūnus vyriausias, neduok tu, Viešpatie.
Ūkininkas. Internetū anadien skaičiau, kad daugiau kažikakie vyrūsai sielų nusineša, nei vonduo.
I vyras.   Daugiau tū nietū skaityk, ten suvis nesąmuones raša.

Dar kartą visi sudainuoja ir pašoka:

Nuskendo, nuskendo
Tik pamanyk
Toks geras vaikis buvo
Ir nuskendo.
            Motina ką darys?
            Dar brolis mažesnis
            Liko ir sesuo. Nuskendo
            Nuskendo. Viešpats
            Nieko nepasigailės.

Pro aikštę pravažiuoja laidotuvių katafalkas.
                             
                              <<<<< >>>>>

                          Perkūno rūmai.

Perkūnas.   O kodėl tu nuogas? Iš vyrų pliažo?
Kastytis.   Ne visai. Mes su draugais maudomės nuogi.
Perkūnas.   Keistas paprotys. Gal jūs ...?
Kastytis.   Tikiuosi, kai prabusiu, baigsis šitas klausinėjimas.
Perkūnas.   Surasiu tau kokio skenduolio kelnes, nes grįš Jūratė, nežinia, ką apie mus pagalvos.
Kastytis.   Tau pernelyg rūpi aplinkinių nuomonė, lyg nebūtum dievas.
Perkūnas.   Dėl reitingų nemiega ne tik jūsų prezidentai, dievams jie irgi svarbūs. Še, išsirink iš šitų. Devynioliktas amžius.
Kastytis.   O kažko iš dvidešimto neturi? Na supranti, džinsai, šortai, pižama galiausiai.
Perkūnas.   Labai išrankus esi, einu ieškoti, kažkur turi būti. O tu bent laikinai prisidenk, gali Jūra minutė po minutės pasirodyti. Nenoriu, kad ją be laiko tvirkintum tokiais vaizdais.
Kastytis. . O kiek jai metų? Turėtų būti pakankamai sena, vargu, ar galėčiau daugiau ją ištvirkinti, negu jau yra ištvirkusi?
Perkūnas.   Tiksliai nežinau, moku skaičiuoti tik iki šimto, tai šimtas jau seniai buvo, galėtų ir visi penki šimtai būti ar daugiau, o man, aišku, ir dar šimtą pridėk.
Kastytis. Tai jau nenustebsiu, jeigu dar bus nekalta.
Perkūnas.   Nekalta nekalta, pats pamatysi.  Išeina.
                 
                            <<<<< >>>>>

Kristupas.   Mama, aš emigruoju.
Motina.   Ką? Ką tu kalbi, sūnau, kaip emigruoji?
Kristupas.   Tu gerai išgirdai. Jau pasirašiau sutartį.
Motina.   Bet kodėl, Kristau?
Kristupas.   Kiek kartų prašiau, nevadink manęs Jėzumi. Atsibodo.
Motina.   Bet visgi, kas nutiko, kodėl?
Kristupas.   Tu pati matai – be tėvo ir Kasčio mes neišgyvensim. Man gėda rodytis mokykloje, kai neturiu net pinigų nueiti su draugais suvalgyti kebabą.
Motina.   Bent mokslus baigtum.
Kristupas.   Iš mokslų gyvas nebūsi.
Motina.   Kur vyksi?
Kristupas.   Amerikėn, kaip visi.
Motina.   Ką veiksi ten?
Kristupas.   Iš pradžių kasiu rūdą, o paskui bandysiu per kastingus patekti į filmavimą. Atsiųsiu pinigų, kai tik turėsiu, o paskui gal jus abi su Marija parsikviesiu už jūrų.
Motina.   Galėjai ir čia dirbti, kaip Kastytis.
Kristupas.   Aha, kad paskui ir mane kaip tėvą ir Kastį jūra pasiglemžtų? Ačiū nereikia. Ir jūs saugokitės, nelipkite giliai į tą balą, nesvetinga ji mūsų giminei.
Motina.   Veidelis dar tavo visai kaip vaiko, pasiilgsiu labai.
Kristupas.   Kad tik tas veidelis padėtų man kastingus praeiti. Visi kalba, kad aš sutvertas vaidinti, juk tiesa, mama?
Motina.   Tu visada labiausiai mus juokindavai savo vaidinimais. Tikiu, kad tau pavyks. Rašyk ar skambink dažnai.
Kristupas.   Būtinai, mama.

Turgaus aikštė. Miestiečių choras:

Visi važiuoja ir važiuoja
Kas traukiniais, kas lėktuvais.
Jau aikštė tuščia
Vieni seniai belikę.
Pasaulis didelis,
Lietuvių bet nesutalpina.
Tik doleriai aplanko
Likusias namie mamas.
Tikra bėda ištiko
Be karo krito Lietuva.

Kits vyras   dainuoja. Aplanko aplanko
                                    Sapnas mane.
III boba taip pat dainuoja. Ir ką gi tu, kits varge, sapnuoji?
Kits vyras. Sapnuoju, kad žolę kalaviju kertu.
I kaimietė dainuoja. Geriau išgertum degtinės,
                                Turiu pasdėjus smerčiui naminės.
Kits vyras. Nei aš mirti rengiuos,
                  Nei tavo naminės gviešiuos.
                  Tik rankos niežti,
                  Lyg priešą reiks kirsti.
III boba. Jau ir savų maža beliko
                O tu dar ir priešų ant lauko
                Pliko manai paliko?

Visi vėl dainuoja:

Visi važiuoja ir važiuoja
Kas traukiniais, kas lėktuvais.
Jau aikštė tuščia
Vieni seniai belikę.
Pasaulis didelis,
Lietuvių bet nesutalpina.
Tik doleriai aplanko
Likusias namie mamas.
Tikra bėda ištiko
Be karo krito Lietuva.
Paskui susimuša. Mušasi vangiai, be azarto, iš reikalo. Laidotuvių katafalkas sustoja ir laukia muštynių pabaigos.
                             
                                <<<<< >>>>>

                                Perkūno rūmai.

Tėvas. Kastyti, ką tu čia veiki?
Kastytis.   Tėve, tu gyvas?
Tėvas.   Taigi, Baltijos jūra plati kaip Sibiras. Daug mūsų žmonių ištrėmė čionai likimas. Ir tave taip pat. Smagu susitikti, nors ir tokiomis sąlygomis.
Kastytis.   O kaip ištrūkti iš čia? Kodėl tu nesugrįžai?
Tėvas.   Negi manai būčiau pasilikęs, jei galima būtų sugrįžti? Ir tau gal nepavyks jau niekada ant Lietuvos žemės atsirasti. Kaip sakiau, jūra plati, žinok kad geras, kur yra tavo gimtasis krantas.
Kastytis.   Aš surasiu, tėve, pažadu, mes kartu namo pareisma.
Tėvas.   Na na, bandyk laimę, o dabar turiu eiti, reik maišą kriauklių pririnkti karalienės rūmų statybai.

Dingsta. Pasirodo Jūratė. Ji sklando ore, paskui lėtai nusileidžia ant jūros dugno.

Jūratė. Tu patekai per klaidą į mano tinklus. Iš tikrųjų gaudžiau tavo draugą.
Kastytis.   Karolį?
Jūratė. Dabar žinau jo vardą, Karolis. Gražus vardas, kaip ir jis pats.
Kastytis.   Mergaitėm jis patinka, bet tu seniai ne mergaitė.
Jūratė. Nemandagu kalbėti apie  merginų amžių, tavęs to nemokė?
Kastytis.   Nepamenu, kad būčiau apie tai girdėjęs.
Jūratė. Kaip sakiau, tu per klaidą įsipainiojai į mano tinklus, turėtum ištaisyti tą klaidą, Kastyti.
Kastytis.   Tu pasiklausei mano pokalbio su tėvu?
Jūratė. Jūs labai garsiai šaukėt, buvo neįmanoma neišgirsti.
Kastytis.   Apie kokį ištaisymą eina kalba?
Jūratė. Tu galėtum įvylioti Karolį į mano tinklus. Jūratė ir Karolis. Gerai skamba, ar ne?
Kastytis.   Taip suprantu, tada tu mane paleisi?
Jūratė. O tu ne kvailas, supranti iš pusės sakinio.
Kastytis.   Kokia antra sakinio pusė?
Jūratė. Aišku, tavo tėvas, juk tu norėjai jį išsivesti, ar aš blogai nugirdau?
Kastytis.   Ne, tavo klausa vis dar puiki, nors  tavo tėvas kalba, kad tau jau ne vienas šimtas metų.
Jūratė. Tu vėl apie mano amžių.
Kastytis.   Aš atsiprašau, kažkaip netyčia išsprūdo. Taigi, aš atvedu Karolį ir mano tėvas ir aš tampame laisvi?
Jūratė. Viskas tiksliai, taip ir užfiksuojame.
Kastytis.   O ką tu veiksi su Karoliu, jis mano draugas, kaip tu tai įsivaizduoji?
Jūratė. Jis taps mano vyras, kaip tik tokį aš jį ir įsivaizduodavau. Tu susirasi kitų draugų, pasaulis didelis. Be to, aš duosiu tau truputį grynų, čia daug nuskendusių laivų, o jeigu man patiks mano vedybinis gyvenimas, galėsi bet kada vėl ateiti prie kranto ir paprašyti manęs daugiau pinigų.
Kastytis.   O jeigu aš neišpildysiu susitarimo?
Jūratė. Leisi savo tėvui čia pasilikti? Nejuokink medūzų.
Kastytis.   Dar vienas dalykas, tavo tėvas sakė, kad gali sutvarkyti mano koją?
Jūratė. Jau ir su juo pasisveikinai? Tu labai greitas. Koja – tai ne problema, mokiausi šiek tiek medicinos.

Dainuoja ir šoka undinės. Daug nudvėsusių žuvų aplinkui.

Plaukia plaukia
Viskas plaukia
Plaukia viskas
Po velnių.
Lūžta bangos,
Skęsta burės,
Laukiam laukiam
Jaunų žvejų.

Įsijungia į chorą Autorius:

Aš pradėsiu
Savo pjesę,
Aš pradėsiu
Nuo bangų.

Undinės:

Plaukia plaukia,
Skęsta skęsta,
Viskas skęsta
Po velnių.

Autorius:

Aš už Kastytį
Ir Jūratę
Ir už Karolį
Pjesę baigiu.
                 
                              <<<<< >>>>>

Jūratė. Labas tėvai, dėl ko kvietei?
Perkūnas.   Norėjau pasikalbėti.
Jūratė. Apie ką?
Perkūnas.   Negi tėvas su dukra neturi apie  ką pasikalbėti?
Jūratė. Man ne aštuoniolika metų, mes neturime apie ką kalbėtis.
Perkūnas.   Na jau, taip ir neturime?
Jūratė. Neturiu laiko, darbai laukia, jei nori ką pasakyti, tai klok.
Perkūnas.   Tu seniai žadėjai atstatyti rūmus, bet darbininkus nukreipi kažkur kitur.
Jūratė. Tu puikiai žinai, tavo tarnybos tau raportuoja, tad neapsimesk.
Perkūnas.   Taip žinau, tu stataisi naujus namus iš kriauklių, bet kodėl negalime gyventi gintaro rūmuose, čia reikia tik kai ką patobulinti, pataisyti.
Jūratė. Tai atgyvena, nemodernu, juos atstatyti yra brangiau nei pastatyti naujus iš lengvesnių medžiagų.
Perkūnas.   Tavo kriauklės subyrės po pirmos audros. Reikia ne modernumų vaikytis, o žiūrėti, kas yra stabilu, patikrinta per šimtmečius.
Jūratė. Gyvenk jei nori vienas tame gintaro šiukšlyne, nes į naujus namus aš tavęs vis tiek nepriimsiu.
Perkūnas.   Tu žiauri, dukrele, tai bent duok kelis darbininkus, kurie nors minimaliai kažką aptvarkytų.
Jūratė. Kelių neduosiu, juk žinai, kad žmonės dabar įsigudrino apsivilkti gelbėjimo liemenes, tenka nebent kartais su tinklu juos žvejoti, nors tai ir nelegalu, ką padarysi, bet vieną galiu, tą lietuvį, kuris paskendo prieš kelis metus. Tik gali būti, kad greitai turėsiu grąžinti jį į žemę. Skubu. Lik sveikas.
Perkūnas.   O tas vaikis, kur, prieš kiek čia dienų, paskendo?
Jūratė. Prieš dvi savaites.
Perkūnas.   Argi? Kaip laikas bėga.
Jūratė. Jis ir papuolė į tinklą, turiu grąžinti, man jis netinka.
Perkūnas.   O man būtų tikęs.
Jūratė. Atsiųsiu jo tėvą, kaip sakiau.
Perkūnas.   Palauk, bet iš kur ta mada gaudyti žmones tinklais, kaip vergus kokius? Kas tave to išmokė?
Jūratė. Internetas visagalis. Man reikia darbo jėgos.
Perkūnas.   Bet anksčiau mes taip negyvenome, prisimink, sutardavome su vietiniais, jie mus gerbė, aukojo.
Jūratė. O dabar neaukoja, tapo išdidūs, mano galintys mus valdyti, jūrą, visus vandenis pajungia savo poreikiams, dabar jie iš mūsų nieko neprašo, pasiima viską nesiklausę.
Perkūnas.   Na tą tai aš irgi pastebėjau, bet gi yra nerašytos taisyklės, kažkiek turi paskęsti ir  paskęsta, ačiū man, aišku, gal ne tiek daug, kaip būdavo anksčiau, bet argi mums neužtenka, kiek gi mums reikia, vienas kitas patarnauja, kažką paremontuoja ir gana, ar aš neteisus? O aukso, visokių gėrybių tai dar nuo ankstesnių laikų pilna, nesunaudojam, visokių piratų grobiai ir panašiai. Vis tiek, nemanau, kad turime elgtis kaip brakonieriai, gaudyti tinklais.
Jūratė. Tėvai, tu pažiūrėk, banginių beveik neliko, visus sumedžiojo, o kiek šiukšlių, visokio plastiko, padangų, užterštumas baisus, dar nardo visokiais povandeniniais laivais, bijau net persirengti, kad nepamatytų iškrypėliai, todėl ir neketinu būti su jais mandagi, eina velniop, čia mūsų žemė, nesiruošiu jiems atiduoti nė pėdos. Todėl nemoralizuok dabar, tėve.
Perkūnas.   Pasileidimas visiškas. Nubaus tave už tai dievas.
Jūratė. Tu dievas, pasigailėk. Plaukiu, iki.
Perkūnas.   Kad bent ištekėtų, vyras gal ir sutramdytų šitą pasipūtėlę. Tarkim, tas vaikis, ko negalėtų būti man žentas? Ir vardas tinkamas Kastytis, būtų sau Jūratė ir Kastytis. Na ir kas, kad šlubas. Tai lengvai pataisoma. Bet, matai, kažko netinka, suprasi tas moteris.
       
                  II veiksmas

Už Atlanto. Kristupas gėjų bare pilsto kokteilius. Prie jo nuolat kažkas mėgina prisiklijuoti, bet jis visus mandagiai atstumia. Tarp visokių senių ir transvestitiškai apsirėdžiusių vyrų jo natūralumas ir grožis tiesiog stulbinantis. Aptarnaudamas klientus, jis kalba telefonu laisvų rankų įranga.

Kristupas.   Supranti, kasyklos netikėtai ėmė streikuoti, todėl negalėjau įsidarbinti.... Aha, jie pasakė veliau, bet nemanau, kad ten grįšiu.... Bare,... taip, barmenu... laikinai, man čia nepatinka... daug žmonių, varysiu ieškoti kažko kito. Bandysiu kastingus ir panašiai... Ketinu susikalti truputį pinigų kelionei į Los Andželą... Pas mus naktis, o tu jau išėjai į mokyklą? ... Kaip faina, pavydžiu. ... Ką? Nieko negirdžiu, čia toks triukšmas.... Kaip mama, ar užtenka jums pinigų?... Dabar siųsti negaliu, pats dar nieko neuždirbau. ... Baigiu, labai daug darbo. Bučiuoju.
Lankytojas. Ei, gražuoli, kokia kalba tu čia kalbėjai?
Kristupas.   Hebrajų.
Lankytojas.   Negali būti.
Kristupas.   Kodėl?
Lankytojas.   Tu nepanašus į žydą.
Kristupas.   Norėsi dar ko nors?
Lankytojas. Norėčiau tau paskambinti.
Kristupas.   Puiku, varpai už kampo. Kaip tik dabar ir skamba, dėkoju.
Lankytojas.   Na na, kada nors tu pakliūsi kam nors į rankas.

Gėjų choras, kuris transformuojasi į vergų chorą, dainuoja:

Už Atlanto saulė šviečia
Auksas krenta į rankas
Žmonės ten visi laimingi
Vaikšto sau nerūpestingi
Už Atlanto už Atlanto
Doleriai ant medžių auga
Tik pakelk akis
Doleriai tai medžių lapai žali.

Praeina iškilminga karių eisena su karstu ant pečių.
                                 
                              <<<<< >>>>>

Autorius. Aš pasiklydau, jau nežinau, kur gyvenu, ar laisvoj šaly, ar kažkieno uzurpuotoje ir smarkai užvaldytoje. Man sako, kad mano tėvynė tai niekis, jos turi nelikti, neva mes turime įsilieti į naują milžinišką valstybių konglomeratą ir ten visi būsime vienodi ir laimingi. Visi kalbėsime viena kalba, gyvensime vienodose dėžutėse, visi būsime vienodai turtingi, tiksliau jokie, nes nebus skirtumo tarp kitų ir nebus aišku, kas turtingas, kas ne, vadinasi, pati sąvoka turtas praras prasmę. Bet mes neva viską turėsime: butą, maistą, apsirengimą, automobilio greičiausiai ne, nes bus viešasis transportas ir galėsi važinėti nustatytomis linijomis. O kam tau kažkur kitur važiuoti, kur šauna į galvą? taip nevalia, visi gyventojai turi rinktis poilsiui arba atokvėpiui parengtas vietas, kad kokioje nuošalioje, nepritaikytoje vietoje žmogaus neužkluptų koks piktas vabzdys arba pasiutęs gyvūnas. Taigi, viskuo bus pasirūpinta. Gyvenk ir džiaukis.
                 
                                  <<<<< >>>>>

Turgaus aikštė

Karolis.   Bet aš tikrai negalvojau, kad tu gyvas. Ir Kristupas nusprendė, kad paskendai, mes abu matėm, kad tu per ilgai dingai po vandeniu. Dar ieškojom, kiek galėjom, o paskui parvažiavom namo. Tavo mamai buvo smūgis. Ir Kristupas, po dviejų mėnesių, beveik prieš tavo grįžimą, išmovė į Ameriką, sako, be tavęs čia nėra ką veikti. Kur tu buvai taip ilgai, kodėl nepranešei?
Kastytis.   Taip, beveik trys mėnesiai prabėgo. Negalėjau pranešti, aš patekau į priešų rankas.
Karolis.   Kokių priešų, ką tu kalbi? Mes neturime jokių priešų.
Kastytis.   Turime, patikėk, ir tie priešai grobia mūsų žmones, jiems reikia nemokamos darbo jėgos.
Karolis.   Negaliu patikėti. Kokia nors mafija?
Kastytis.   Panašiai.
Karolis.   Kaip tau pavyko ištrūkti?
Kastytis.   Tiesą sakant, kai ką pažadėjau.
Karolis. Ką?
Kastytis.   Nepyk, negaliu pasakyti.
Karolis.   Dar draugas vadinasi. Bet žiūrėk, tu nešlubuoji, ar man vaidenasi?
Kastytis.   Ne, nesivaidena, šiek tiek pasigydžiau tuo pačiu.
Karolis.   Tikri stebuklai, aš taip džiaugiuosi dėl tavęs. Eisim vakare į klubą?
Kastytis.   Gal, bus matyt. Norėčiau ryt su tavim išsimaudyti, kaip esame įpratę, ryte. Tu ne prieš?
Karolis.   Visa tai mes dar vakare aptarsim, o dabar maunu pas Ievą.
Kastytis.   Kokią dar Ievą?
Karolis.   Yra tokia nauja mergelė, atvyko iš kažkur vasaroti. Vakare pristatysiu tave.
Kastytis.   Gerai.

Mergelių choras:

Ieva Ieva
Nešokinėk po pievą
Tave gaudys kiekvieną
Ir naktį ir dieną.

I vyras. Aš tą aną gi mačiau, kad sugrįžo.
III boba.   Kas grįžo? Kalbėk aiškiau.
I vyras. Nugi tas, kuris paskendo.
Kits vyras. Nu.
I kaimietė. Tai kaip jis grįžo, jeigu paskendo?
I vyras.   Taigi kaip dievą myliu mačiau, kad grįžo.
II kaimietė.   Kastytis kiba?
I vyras.   Tai apie jį ir sakau visą valandą, ale kad nesiklausot.
Kits vyras. Nu.
III boba. O tu, sakyk, šiandien negėrei?
I vyras.   Nugi visą savaitę beveik negėriau, taigi pašalpos dar nebuvo, tik poryt atvež, tai kū gersi?
II kaimietė.   Musiet tadū tau baltoji karštinė, kai vyrs ilgai neger, jam balti orkliai im rodyts. Eikš pas mūni, išgersma, turiu pasdėjus.
Ūkininkas. Lab diens, nugirdau, kad išgėrims organizuojams, ar gal ir aš prisijungt, taip karšta, mažum šaltos išgėrus atlėgs?
Kits vyras. Nu.
II kaimietė.   Eiva eiva visi, kam netrivojis.

Per aikštę pralinguoja katafalkas, visi stabteli, persižegnoja ir nueina kitapus. Choras dainuoja:

Naminės naminės
Visi išgersim degtinės
Kad balti žirgai nelakstytų
Žmogeliam nervų netąsytų.
                             
                            <<<<< >>>>>

Režisierius.   Taip, matau, kad mano mintys surado vietą tavo galvoje. Dabar tu eini teisinga linkme, gal net gausis visai geras veikaliukas. Aišku, turėsi šalia savo pavardės įdėti ir manąją prie autorių, visgi matau savo didelę įtaką tekstui, mano pavardė pagal abėcėlę bus prieš tavąją. Juk norėsi, kad pjesė išvystų dienos šviesą, ar ne? Tad nesustok, rašyk toliau, nevenk purvo, kraujo ir netradicinių vertybių, na, tu supranti, ką turiu galvoje. Tai tiek, skubu.
                                 
                                <<<<< >>>>>

Kastytis su nauju motociklu prie Karolio namo. Signalina, tas iškiša galvą pro langą.

Karolis. Nauja Honda? Geras, iš kur gavai pinigų?
Kastytis.   Pinigų dabar turiu truputį.
Karolis.   Tu tikrai susimetei su mafija, nusikaltėlis.
Kastytis.   Ei, atsargiau, dabar tai vadinama verslu, jokių nusikaltimų. Tai tu eini maudytis?
Karolis.   Einu, tik dar turiu žvakę įsukti naują į savo pirdą.
Kastytis.   Nereikia, nuvažiuosim vienu aparatu.
Karolis.   Na gerai, pažiūrėsim ką tavo mustangas gali.
Kastytis.   Gali gali, patikėk.

Po kurio laiko Kastytis grįžta vienas, pasignalina, palaukia ir nuvažiuoja.
                 
                        <<<<< >>>>>

Amerikė. Kristupas miesto parke. Kalbasi su benamiu negru.

Juodas. Tu sakai, kad tave apvogė?
Kristupas.   Ne, apgavo.
Juodas.   Apgavo.
Kristupas.   Žadėjo darbą kino studijoje, reklamoje, bet ...
Juodas.   Kas bet?
Kristupas. . Ai, nu kam tau pasakoti, aš pats kaltas, perdaug pasitikėjau.
Juodas.   Duok atspėsiu, tau pasiūlė permiegoti, ar ne? Koks iškrypęs šūdžius?
Kristupas.   Iš kur žinai? Tau taip irgi buvo?
Juodas.   Ne, kur tau, aš gi nigeris, o štai tavo snukutis gali ir visai normalų bičą išvesti iš proto.
Kristupas.   Ei ei, atsargiau.
Juodas.   Nebijok, dabar aš tavęs neimsiu, gal kitą kartą, jei norėsi. O priglausti trumpam galiu, turiu tokią vietelę. Pinigų, aišku, neturi?
Kristupas.   Ne, žinoma. Visus kiek turėjau atidaviau tam šunsnukiui, tipo už laikiną butą, bet kai pasiunčiau jį  velniop iš savo lovos, jis atėmė raktus ir dingo. Likau be daiktų, kaip stoviu.
Juodas.   Nieko, mes jį gal surasim, jeigu prisimeni, kur tas butas?
Kristupas.   Jaučiu, kad nerasčiau, apsvaigęs buvau, mes prieš tai linksminomės.
Juodas.   Tada prasčiau, bet nieko, Amerikoje nepražūsi. Tu iš kur?
Kristupas.   Iš Lietuvos.
Juodas.   Nieko nesako.
Kristupas.   Na, Europa, Europos sąjunga.
Juodas.   Aaa, Rusija, žinau.
Kristupas.   Pats tu Rusija. Fidelis Kastro. Duok ką nors pavalgyti.
Juodas.   Sakyk, baltasis, koks tavo vardas?
Kristupas.   Kristus. Jėzus Kristus.
Juodas.   Taip ir galvojau.
Kristupas.   O tavo?
Juodas.   Judas. Judas Iskariotas.
Kristupas.   Aha... kurgi ne...

Lėtai pravažiuoja juodas katafalkas, giedotojai dainuoja:

Amerika Amerika
Esi tu svajonių šalis
Ir nieks niekada tau nepasakys
Kad tu tik mėšlo krūva.
Aš važiuoju ir važiuoju
Kur pasakos laukia manęs
Už kampo matau rodyklę
Amerika tavo rojus.
Amerika Amerika
Esi tu svajonių šalis
Ir nieks niekada tau nepasakys
Kad tu tik mėšlo krūva.
                             
                          <<<<< >>>>>

Turgaus aikštė. Kaimiečių choras:

Štai motina laksto pakvaišus
Vakar negrįžo sūnus
Tik pamanyk gal pas mergas užgaišus
Nespėjo grįžt į namus
Tas šių dienų jaunimas
Nieko švento jiems nėr
Visiškas pasimetimas
Tik kas mums iš to bėr.

Karolio mama.   Sakyk, Kastyti, ar nematei Karolio?
Kastytis.   Ne, o ką jo nėra namie?
Karolio mama. Taigi antrą dieną nesirodo.
Kastytis.   Aš irgi pastebėjau, keista - vakar buvom sutarę važiuoti išsimaudyti, bet jis neišėjo, aš dar pasignalinau kelis kartus.
Karolio mama. Aha, aš girdėjau kaip tu signalinai, iš pradžių vieną kartą, paskui po kokio pusvalandžio dar kartą. Galvojau, kad po pirmo karto jūs išvažiavote, tai ko gi jis antrą kartą signalina?
Kastytis.   Ne, kai jis po pirmo karto neišėjo, maniau miega dar, tai grįžau vėl, bet ir tada nesikelia, tai išvažiavau vienas ir išsimaudžiau. Nepagalvojau, kad jo išvis namie nėr.
Karolio mama.   Tai kad buvo, iš vakaro tai tikrai mačiau kaip gulti nuėjo, ir kai pirmą kartą pasignalinai, buvau tikra, kad jis su tavim.
Kastytis.   Ne, tikrai, argi aš meluočiau. Gal jis po mano pasirodymo iškart išėjo nieko nepranešęs.
Karolio mama. Tik tai ir belieka, bet anksčiau niekada taip nesielgdavo, ateidavo, pasakydavo, kur eina, kada grįš, o čia. Net nežinau ką galvoti.
Kastytis.   Nesirūpinkit, sugrįš, aš pats jo paieškosiu.

Kaimiečių choras vėl sudainuoja:

Štai motina laksto pakvaišus
Vakar negrįžo sūnus
Tik pamanyk gal pas mergas užgaišus
Nespėjo grįžt į namus
Tas šių dienų jaunimas
Nieko švento jiems nėr
Visiškas pasimetimas
Tik kas mums iš to bėr.

Laidotuvių katafalkas trumpam stabteli ir nuvažiuoja.
                           
                              <<<<< >>>>>
                   
                                Perkūno rūmai

Perkūnas.   Tu nori pasakyti, kad mes visada teisūs? Nežiūrint į nieką? Aš nebūčiau toks tikras. Paskutiniu metu dažnai pagalvoju, ar žmonės nusipelnė to, kaip mes su jais elgėmės, skandinome, kėlėme audras, uraganus, cunamius? Pagalvok tik, kokias baisias akimirkas jiems teko išgyventi, kokiose kančiose buvo pasmerkti mirti! Kartais man pasidaro labai gėda dėl to. Ir neabejoju, kad jie tiesiog buvo priversti išmokti apsiginti nuo mūsų išpuolių, o taip pat sugalvoti tas gelbėjimo liemenes ir gelbėjimosi plaustus, kurie neskęsta. Galiausiai, galvoju, ir teršia jie mūsų vandenis iš keršto, netausoja jūrų ir vandenynų, nes daug skriaudos jie atnešė jų artimiesiems, neradome mes bendros kalbos su žmonėmis, buvome pernelyg arogantiški, už tai ir mokame dabar šitokią kainą: išnykusios žuvų ir gyvūnų rūšys.
Jūratė. Nepatinka man tavo filosofija. Mes turime priešą ir turime su juo kovoti. O nugalėtojų niekas neteisia.
Perkūnas.   Kad mes jau seniai nelaimime, štai kur esmė. Ir apskritai, kare nugalėtojų nebūna, visi kažką pralaimi.
Jūratė. Aš neužsiiminėju buhalterija, gyvenu šia diena ir įvairios apskaitos ne man. Gerai, aš grįžtu prie gintaro rūmų atstatymo ir tai vienintelė pergalė, kurią tu pasiekei, pripažįstu, o dabar skubu atsisveikinti. Beje, gal greitai pakviesiu tave į savo vestuves.

Žuvų choras be garso sudainuoja vandenyno himną. Lėtai praplaukia juodas katafalkas.
                             
                          <<<<< >>>>>

Jūros krantas. Kastytis vienas prie vandens. Galų gale prieš jį išneria iš gelmių Jūratė.

Jūratė. Ko norėjai, berniuk?
Kastytis.   Tu dar klausi?
Jūratė. Viską iš manęs jau gavai.
Kastytis.   Klausyk, kaip ten tave – Ieva ar Jūrate,  man nesvarbu – neapsimesk, kad nieko nesupranti, mes tarėmės dėl mano tėvo.
Jūratė. Ach tėvo, man labai gaila, jis mirė, nesulaukė išsivadavimo valandos. Gal tu nelabai ir skubėjai?
Kastytis.   Kaip mirė, ką tu čia kalbi?
Jūratė. Labai paprastai, jei pastebėjai prieš kelias dienas buvo stipri audra ir ji sugriovė mano kriauklių rūmus. Tėvas buvo teisus, kriauklės neatlaikė bangų. Taigi, tavo tėvas kaip tik buvo viduj, užsiiminėjo vidaus apdaila, kai visas pastatas griuvo ir jį palaidojo. Užuojauta tau, bet ką aš galėjau padaryti? Taip, blogai, kad nepaklausiau savo tėvo Perkūno, jis tai numatė, bet ką, aš galvoju, senas žmogus supranta? Pasirodo, supranta, niekada negali nurašyti patirties, dažnai ji labai praverčia.
Kastytis.   Ką tu čia man skiedi? Aš tau savo geriausią draugą už tėvą atidaviau, o tu apie kriaukles man paistai?
Jūratė. Stop, jaunuoli, neįsibėgėk, prisimink, koks tu pas mane patekai, šlubas, apskuręs, būtum ten ir pasilikęs gintaro kasyklose, o dabar – vėl žemėje, sveikas, gražus, apsirėdęs, man net galvojasi gal vis tik tave reikėjo pasilikti? Nors aš nelinkus žvalgytis atgal ir gailėtis priimtų sprendimų, viskas gerai, einame toliau, kviečiu į mūsų su Karoliu vestuves.
Kastytis.   Jis sutinka?
Jūratė. O kaipgi, neveltui aš su juo visą mėnesį sausumoje vaikštinėjau.
Kastytis.   Taip taip, apsimetei atvykėle Ieva. Kokie dabar tavo planai?
Jūratė. Kaip ir minėjau – vestuvės, gintaro rūmų atnaujinimas, šeimos pagausėjimas, viskas kaip pas žmones. Įprastai.
Kastytis.   O į žemę negrįšit? Ką motinai pasakyt Karolio?
Jūratė. O gi nieko nesakyk. Matysim kaip bus.
Kastytis.   Tu žadėjai man dar pinigų, kai panorėsiu.
Jūratė. Kokie jūs žmonės godūs ir be saiko. Gerai, dar vieną skrynelę su auksu atplukdysiu į vakarą, bet tai bus viskas, protingai pasinaudok pinigais.
Kastytis.   Daugiau nieko nenori man pasakyt atsisveikinimui?
Jūratė. Palinkėsiu tau daugiau niekada nesimaudyti jūroje, kitas kartas bus paskutinis, žmonių prie darbo man labai trūksta. Lik sveikas.
Kastytis.   Linkėjimai Karoliui ir teatleidžia jis man, jei gali.
Jūratė. Šito neperduosiu, kam jausmus žmogui aitrinti.

Pušys kopose linguoja ir transformuojasi į raudotojų chorą, nuo jų lyg sklinda rauda:

Štai ir pasakos pabaiga
Jūratė ir Kastytis netapo pora
Tik vėjas ir bangos paliudys
Koks gražus mūs pajūrys

katafalkas sustingęs iškilmingoje rimtyje, tik cigaretės dūmelis elegantiškai vinguriuoja aukštyn, duobkasys gi  tuo tarpu energingai kasa kopas.