pju 85

pabėgėliai


Kotryna Homero pasakos
man svetimos
žinai visos tos Romos
Graikijos
yra seniai pranykę saulėleidžiai
todėl tai vadinama senove
padavimais
kolonomis ir antika

arba tai tik žodžiai
infliacija iš pertekliaus
jų daug bet kai reikia nerandi

žodžiai kaip pabėgėliai tamsoje
juodi nemieli kvailoki ir tingūs
kartais sudžiaustyti ant tvorų
o kartais slankioja
naktinėmis kurorto gatvėmis
beldžia į stiklą
nori kad parodytum kelią
ir dar paprašo vandens
gi kaip tik tada išsipildo lietuvių
liudies patarlė

moki žodį žinai kelią
tas žodis veda į niekur
ir atgal pas žodžius

žodžiai sukelia baimę nerimą
arba kultūrinį šoką

jie atsilieka nuo mūsų protu
per šviesmečius
bet nežinia kodėl
uždirba už mus daugiau

siunčia kariuomenę jiems sulaikyti
ieško sukdami ratus
iš sraigtasparnių
bet jie kerta sieną vis tiek

žodžiai plevena
vilties vėtrungėmis
Dovydo psalmėse
ir sirpsta vynuogėmis
Saliamono giesmėse

Kotryna nutinka kad žodžiai
pabėga nuo manęs
ir sugrįžta bumerangu

kaip Audra dykumoje
ar kaip Irakas
kaip Kongas arba Iranas
visi jie nemūsiškiai
ir net neapsimeta tokiais

nutinka tankas pervažiuoja
bulvių lauką
nutinka visa ką sumanęs pamirštu

sakau pirksiu namą
bet išeinu degtukų
ir pusę metu negrįžtu

esi mano tekstas kurio nepamenu
galbūt dar nesukurtas
šiąnak aš paguldysiu tave miegot

taip Panemunės pilių kuorus
išguldo laikas
plaukiant upe per audrą
jie iškyla tik atspindžiuose

vaiduokliško vėjo kedenamas
vaiduokliškas audinys gaisuose
pasirodo esąs kažkieno vėliava

pamiršti daiktai vaizdiniais
pražysta
lygiai taip pragysta paukštis
išprotėjęs giesmininkas
karštos nakties viduriuose