Šiaudai vaza ir kokteilis

beržo ar drebulės pavėsyje
geriau nei po palme

dauguma sutiktųjų
veikiau yra per maži nei per dideli
savo gyvenimo vaidmeniui

jie ir jos netinka
net buitinėms scenoms
užtat taip sukrečia
Magdalena gerianti pieno kokteilį
po to kai į ją buvo mėtomi akmenys

sėdi sau apžiojusi šiaudą
žiūri pro langą ir sriūbčioja

viena kalė man sako
kad prinokusi pilnatis
išpampo kaip bananas

o visi Vilniaus kaminai ir bokštai
kasnakt susminga į jos kūną
aš stoviu ant  vieno iš šešėlių
todėl filmas trūkčioja

dviratis minamas iš visų jėgų
vėjo pučiami lapai
šnara pasislėpusiai saulei

prisipažinimas
manęs nė kiek nejaudina
jos auskaras penio formos
tarsi vaza Margaritos rankoje

po tiek laiko pažinties
norėtųsi ko nors išraiškingesnio
nei vien tik plaukai
ar veido ir burnos žiopčiojimas
kuris primena nežinia kokią žuvį

aš suprantu viso vidinio skurdo
metaforiškumą
lyg po kambarį
kuriame vaikščiojo furija
būtų išmėtyti drabužiai

ir visgi nudėvėti žodžiai
nudėvėtas būvis

ji sako
kad mano nulankstytas lėktuvėlis
taip pat susmigo į ją
tarsi šakės į šieno kupetą

nuo jos alsavimo stiklas rasoja
ji jaunesnioji medicinos sesuo
savo seseriai

tiesą sakant aš nebeskiriu
kuri iš jų vyresnioji

nesuprasčiau netgi tada
jeigu personalas susirinktų
sodo palapinėje
ir aš abi jas išskrosčiau

iš laikinosios sostinės
pajuda pulkas
žengia žvaliai
linksmai mušdamas koja

gal jis vienintelis galėtų
mane išvaduoti

nuo pasiteisinimų
iki banalybės visų
per karščius į ledą sušalusių

ne jai nėra pateisinimo

...