gyvsidabris

kotrynos sugrįžimas

☿


nei užmigt ne prabust
tai properšos
tai mėlis

man sapnuojasi
grynų gryniausia
siurrealistinė juosta

Urbo kalno papėdėje
stovintis briedis
ir saulės vėjo
nešiojamas smėlis

...

Arčibaldas


tikrovėje
tegu mus lydi
virtos bulvės

o pasitinka
vaivos rykštės

...

kas žinotina ir kas ne


tolimoje ateityje
prieš subyrant mirandai

niekada nežinojau
ir visada žinojau
kuo esu nusidėjęs

liūdna ir sunku
kuomet ateina laikas

kai rankos
kojos nebelaiko

kai paskutinės
smiltys nukrenta
nuo smėlio nuo rodyklių
nuo riešų ir jų laikrodžių

...

iš kur visa tai


mes bijome to
ką darome tačiau

visą gyvenimą mane supo menas
menas mano galvoje mano mintyse
menas mano sieloje

esu šališka menui

menas skaičiuje Py
menas prie įvažiavimo į kiemą

menas lankose miškuose
tarsi upėmis plaukiantys sieliai
ar kasmet
griovas užtvenkiantys bebrai

...

atvirumas pasauliams


pasukiojusi krištolo rutulį
raudonmedžio soste
ji praveria
mažųjų planetų vyzdžius

vienas pradas iš gyvsidabrio
kitas iš pjūklo plokštumos
ir dantyto paviršiaus

štai ji
tik pažiūrėkit
Titanijos ir Oberonų
dramaturgė

štai Kotryna

akys jos protingos
plaukuose ir kaktoje
akivarai