aš paguldysiu
į savo delnus
šitos nakties nemiegančius
tegul nemedžioja
pailsi
kol kiškiai be baimės
po mišką lakstys
ant šito
mano ežero bangų
nakties juodasparnis šauklys
nusineš savo snape
mano akis
į miego buveinę
palauksiu
kol aušra
savo kruvinais pirštais
braukys per mano veidą
tada tu
ištiesi savo rankas
jos tulpėmis žydi


neberijus











