ekspromtas nejučia atsisukus

O žinai viskas kartojasi
kai žiūriu į peršviečiamą mėnulį
pakeliu rankas
lyg šaknis į dangų
jomis leidžiasi visi prisiminimai
ir ugnis apšviečia
tavo nustebusį veidą
kad tai jau buvo

Žiūriu po kojomis
nejučia ima riedėti žemė
nusinešdama į pasaulio kraštą
žiedlapius ir bučinius
spėju įsikibti į medžio šaką
ir vėl viskas kartojasi
su medžio kamienu
susitapatinu

Prisiglaudžia vakardiena
švelniai žiūri į rytdieną
paglostau nubėgantį katiną
jis visada kaip tu
apie nieką su niekuo
nesikalba tik kibirkštys
iš kailio dangun žvaigždėmis
suplaukia

Ir vėl viskas kartojasi
kvapai formulės brangakmeniai
visi atkartoja tavo buvimą
atkartoja žirklių ašmenis
atpažįstu tavo rankas
po peršviečiamu mėnuliu
šį vakarą kaip niekad
tikra kas nedaloma